Idomios mintys, ypac apie neetatinius ...
Ar džiaugsimės žuvų gausa mūsų upėse?
Tokiu klausimu sutiko savo mintimis šįsyk pasidalyti Rolandas Minčinauskas, Klaipėdos muselinės meškerės klubo prezidentas.
Akcija “Lašiša” - be naudos
Spalio ir lapkričio mėnesiais, per patį tauriųjų žuvų nerštą, buvo organizuoti keli reidai, kad apsaugotume nerštavietes nuo brakonierių. Ši iniciatyva – tai apsauga mūsų upėms, noras parodyti, kad rūpi mūsų žuvų populiacija, ateitis. Žinoma, visų upių neapsaugosime, bet reikia įrodyti, kad upės nėra paliktos likimo valiai. Be to, reikia pasakoti apie niekšišką brakonierių daromą žalą naikinant tauriąsias ir kitas žuvis.
Tikriausiai žvejams, aplinkosaugos institucijoms žinoma, kokie pažeidimai vyksta šį rudenį brakonieriaujant, bet apsaugos priemonių maža. Jau kelintus metus organizuojama akcija „Lašiša“, bet naudos iš jos turime mažai. Apsaugos priemonės turi būti kompleksiškos ir apimti visų žuvų migraciją, kelią nuo Baltijos pakrantės, jūros vartų, Kuršmarių, Nemuno žemupio iki pat mažųjų upelių. Žemaitijoje paprastai saugomi (jei taip galima pasakyti) upių žemupiai. Be dėmesio lieka aukštupiai, vidurupiai (ten daryk, ką nori). Nesu matęs nė vieno inspektoriaus žuvų neršto metu. O gal man pasisekė?
Žuvisauga nepakankama
Graudu žiūrėti, kai Lietuvoje iš ES lėšų įrengiami žuvų veislynai, leidžiamas mailius į upes, o grįžtančios žuvys patenka į „juodąją“ rinką. Matyt, kažkas gerą pinigą „susišluoja“ sau. Veislynai savo ruožtu vykdo valstybinius užsakymus, o kas toliau atsitinka su žuvimis, jiems – nė motais. Žuvisauga nepakankama. Tuo naudojasi brakonieriai ir pasiima „savo dalį“. Kas gali paneigti, kad kai kurie brakonieriai nedirba su inspektoriais kartu, kad būtų ramesnis jų gyvenimas. Visas tas bjaurus procesas skaudžiai paliečia dorus drausmingus žvejus.
Malonu, kad organizuoti reidus pradėjo Šilutės inspektoriai. Jie „nušluostė“ nosį savo kolegoms klaipėdiečiams. O juk būtų galima nesuburti daugiau jėgų, į pagalbą pasikviesti karių? Užtektų kelias savaites rūpestingai „pašukuoti“ paupius, ir brakonieriai suprastų, kad baigiasi jiems katino dienos. Aišku, reikėtų dar paminėti, kad labai svarbu yra ir operatyvių priemonių, operacijų slaptumas.
Žodžiu, apsaugoti mūsų žuvingas upes neršto metu įmanoma, tik reikia organizuotumo, iniciatyvumo, išmonės, laiko ir jėgų. Žinoma, tam reikia skirti ir lėšų. Būtina propaguoti ir licencijinę žvejybą.
Lenkų pavyzdys
Prisimena man San upės pavyzdys Lenkijoje, ketverius metus jos atskiruose ruožuose buvo visiškai uždrausta žudanti žuvų žvejyba. Buvo leidžiama meškerioti pagal principą pagavai – paleisk. Per uždraustą laiką ten atsirado tiek žuvų, kad visas upės dugnas juda. Šiuo metu San laikoma viena žuvingiausių ir žinomų upių Europoje. Licencija joje žvejoti vienai dienai kainuoja 70 litų. Ją gauti nelengva: reikia iš anksto registruotis ir laukti eilėje keletą dienų.
Ar negalime ir mes pasekti Lenkijos pavyzdžiu: pasirinkime upes, tapkime jų šeimininkais, įstatymiškai uždrauskime žudyti žuvis, įvesime licencinę žvejybą. Ir po 4-5 metų kokį džiaugsmą turėsime žvejams mėgėjams!
Tokioms svajonėms (bent kol kas) atsuktas šaltas dušas. Mūsų įstatymai sako – iš žvejojančio galima imti tik du litus už dieną... Aišku, kad komentarai nereikalingi. O istorija primena, kad ir Lietuva garsėjo savo upėse užaugintomis lašišomis, kurių meškerioti atvykdavo net iš Anglijos.
Pažymėjimas kaip “stogas”
Noriu paliesti dar vieną skaudžią ir gėdingą temą. Yra žmonių, kurie labai nori tapti žuvisaugos inspektoriais ir šliejasi prie mūsų organizuojamų reidų. Į kiekvieno žmogaus širdį neįlįsi, bet deja, tenka išgirsti, kad kai kuriems tokiems žvejams neetatininko pažymėjimas tapo savotišku „stogu“ gaudant draudimo laikotarpiu ar neleistinose vietose. Sučiupti jie kaišioja pažymėjimus tikriems inspektoriams į akis ir dedasi tikrais gamtosaugininkais... Neseniai sužinojau, kad vienas aktyvus mūsų reidų dalyvis G. Z. pagavo ir nužudė lapkritį ne vieną šlakį Minijoje spiningu. O juk tokia žvejyba šiuo metu neleistina.
Pateisinti gali tokį žveją, siekiantį adrenalino, kuris pagauna uždraustą žuvį ir paleidžia. Kam žudyti tą paliegusį, išvargusį po neršto šlakį? Jo mėsa pilkšva ir beskonė, nes gyvūnė atidavė visas jėgas palikuonių „gamybai“. O tokių žvejų, deja, dar daug prie upių. Tarp jų sutiksi net vieną Klaipėdos universiteto dėstytoją, kitų nevarganų asmenų. Nuvažiuokite savaitgaliais prie Veiviržo, kai vanduo yra „gaudomas“, patys be vargo sutiksite tokių žvejų, pamatysite nutryptus krantus. Klausimas, ką jie ten veikia, negi ešeriukus ir lydekaites spiningu gaudo? Vargu...
paimta is dienrascio Klp