Draugo skambutis, kad ežerėlyje N po trijų dienų šėrimo susipažint su žveju į krantą buvo išprašytas 2 kg karšis sukelia lengvą sumaištį širdy ir kyla nenumaldomas noras keliaut prie vandens. Pasiruošimas, beveik bemiegė naktis, rytas, automobilis, draugai ant ežero kranto ir ... nusivylimas pamačius baisingas bangas mūsų pamėgtoj ir paruoštoj vietoj.
Draugai žūklauja "donkėm", jiems vėjas beveik dzin. Aš plūdinuke, man "šakės". Ką tik bedarau, niekaip nesugebu užmest iki pašertos vietos, o jei ir užsimeta, tai vėjas bemat plūdę neša link nendrių ir vėl reik traukt lauk taip ir nesupratus kibo kas ar ne.
Gimsta mintis mest plūdę ir lengvą bevardį kinietišką fyderiuką bent kartą panaudot pagal tikrąją jo paskirtį. Dedu jautriausią viršūnėlę, keičiu ritės būgnelį su mono valu į būgnelį su pintuku, skolinuosi 10 g svarelį rišu sistemėlę ir švyst ... tiesiai ten kur ir norėjau, dedu meškerę ant stovelių ir nustembu, kad viršūnėlė jau spurda, pakertu ir kuojūkštė keliauja krantan. Sekantys užmetimai kartoja pirmojo istoriją. Smagu.
Žvejybą baigiam apylygiu rezultatu. Draugai sugavo šiek tiek mažiau, bet stambesnių, aš šiek tiek daugiau, bet smulkesnių. Daug gerų įspūdžių ir noras bent jau kuriam laikui padėt plūdinukę į šalį ir imtis lengvo fyderiuko ar net pickeriuko. Kažkodėl visuomet žūklę dugnine įsivaizduodavau, kaip tingų drybsojimą patogioj kėdėj ir laukimą vienintelio kibimo per visą dieną. Sakydavau: ne, tai ne man, noriu veiksmo... O čia, še tau kad nori: smagi, sportiška ir kas maloniausia nelabai bijanti nepalankių oro salygų žvejyba. Gėris
)))