Galvoju parašysiu šių, tikrai ne kokių vėgėliautojams, metų statistiką.
Kažkaip lapkritį angstokai paspaudus šaltukui ir dėl esamo aukšto Nemuno vandens nuojauta kuždėjo, kad šįmet bus geri metai vėgėlių laimikiais... Galvojau vėgėlės tikrai turėtų kilti iš kuršmarių be didesnių kliūčių. Tad šįmet joms pasirįžau skirti kur kas daugiau laiko, iš aplinkinių žvejų prisirankiojau tikrai daug informacijos kas /kaip/kur (ne)pagauna. Kadangi darbo sąlygos leidžia, tai vardant tų varliaskūrių jau prieš gerą mėnesį dirbdavau savaitgaliais, o vat kelias dienas pasilikau auksiniam laikui - porieš pat draudimą. Truputį jau pasimečiau, bet berods viso gavosi 8 žvejybos, iš jų 3 sėkmnigos, sugavau 5 (galima būtų rašyt "net 5", nes lyginant su kitais tai labai neblogas rezultatas) vėgėles. Ir visgi šiuos metus (ne tik savo, bet ir kitų žvejų patirtimi) galėčiau apibūdint vienu žodžiu - buvo gryniausią LOTERIJA, kur kartais laimikį lemdavo.. net pats nesupranti kas... Pagrindinis vėgėlių kibimas būdavo angsti - 18-19 valandom... Na bet gerai, viskas nuo pradžių..
Kadangi pats iš Jurbarko, ne paslaptis, kad mano visos žvejybos sukosi 30km aukštyn/žemyn.
Pirmosios dvi žvejybos po lapkričio vidurio dar savaitgaliais buvo visai be rezultatų - nemačiau nei kibimo.
[Lapkričio 28]. Padarėm Kauniečių naktinį mini mytą - pasisvečiavo Wytux ir Bachuras. Tądien Bachurui pasisekė labiausiai - jis pirmasis ir gan angsti [18:00] ištraukė 2,1kg maumą. Man pagaliau irgi pasisekė pagaut pirmąją varliaskūrę - kol nuėjau pamyžt, pasigirdo vieinitelis tą vakarą skambutis, ir [20:48] pirmoji šįmet vėgėlė atsidūrė ant kranto 1,6 kg. Wytuko masalus vėgėlės kažkodėl ignoravo...
[Gruodžio 5]. Važiavau ten pat kur buvom su Kauniškiais. Visas permirkau nuo bjauraus lietaus, o ir vėjas baisulinis ištisai skambučius skalambijo, tad jau 20 val baigiau žvejybą tuščias.
[Gruodžio 6]. Nusprendžiau važiuot kiek aukščiau, nes girdėt, kad ir aukščiau pagauna. Atvažiavus į galvotą vietą radau mišką paliktų meškerių be priežiūros, neužmestų - tiesiog paremtų ant kuoliuko. Na kadangi aš mandagus, tai palikau jas ir atsistojau aukščiau per vieną dambą. Žvejai ten pasirodė tik po poros valandų. Dviese... o meškerių bent 11 tai tikrai suskaičiavau. Na ir kągi, pirmas skambutis [18:40] ir 1,46 kg vėgėlius pasiekia krantą. Visai neužilgo ant kitos meškerės paskambina [19:10] ir scenarijus kartojasi, tik šįkart čiut mažesnė - 1,39 kg. Na o po to nurimo, apie 20 val nuėjau pažiūrėt kaip kaimynam sekasi, tai jie vieną pagavę turėjo apie 17 valandą, bet jau vyniojo meškeres ir ruošėsi namo, nes naktį taip šalo, kad pas juos jau pakrantė apledėjo ir pradėjo nešt ižą, tad pasak jų buvo neįmanoma žvejot. Pas mane srovė stipresnė, tad aš sėkmingai žvejojau iki vidurnakčio, bet daugiau paskambinimų negirdėjau...
[Gruodžio 7]. Padarėm Vilniečių minimytą, su Vytenisnl, Žilvinu ir Arnu (nežinau kokie čia jų nikai
). Gaudėm toj pat vietoj kaip vakar, ir per dvi dambas. Vilčių buvo dedama daug, bet iš jų tebuvo tik vienas kibimas, kurį Vytenis parsitempė ir įsodino žolėse. Pabuvoję iki 23 valandos ant kranto nepamatėm nei vieno padaro su marmurine skūra.
[Gruodžio 12]. Žvejojau iki pat vidurnakčio.. Bet žvejybos sąlygos visiškai ekstremalios - vanduo pakiles gerą metrą, neša girliandas žolių, vėjas didžiulis ir nors ir buvo vos keli laipsniai, bet rankos šalo kaip prie didžiausio speigo. 21 valandą nusprendžiau nesikankint, ir nematęs nei kibimo namo grįžau piktas. Toks piktas, kad kitą dieną net nėjau žvejot.
[Gruodžio 14]. Paskutinė diena - sezono uždarymas. Draugas, Oliweris, pasiėmė laisvadienį ir sugalvojo nulėkt į Pagėgius. Šnekino ir mane jau nuo pirmadienio, bet kiek iš kitų girdėjau, kad ir ten nelabai ką pagauna, tai vis dvejojau. Bet visgi kiek nusivylęs "savais" plotais pasirašiau sezonoi uždarymui. Oliwerio pažystami jau buvo užsiėmę kaip sako kone geriausia dambą, per praeitą parą per 12 meškerių pagavo vieną "pusnatrinę" vėgėlę, dar kelios nutruko prie kranto traukiamos įlindusios į krūmus. Na truputį kimba, tai optimizmo kažkiek įpučia. Oliweris atsistojo šalia jų, o mane nugrūdo į krūmus, toliau nuo kompanijos
. Vanduo aukštas, srovė didelė, 150 gr švinas vos laikos, bet bent žolių girliandų didelių nekabina. Na ir sėdžiu aš sau vienas, siemkes gliaudau ir taip bežiūrint įsijungus šviesa ant kaktos į skambutį (lyg tikintis) jis staiga ima ir suskamba [17:30]. Pašoku, pribėgu arčiau, nu tikrai skambina, labai atsargiai (šįmet taip įprasta, dauguma vos į lūpos kraščiuką pakimba), bet tikrai vėgėlės darbas. Ilgai nelaukęs kertu ir meškerė visa perlinksta dvilinka, vos patraukiu. Suprantu, kad tikrai yra, tikrai vėgėlė, ir.. kad man reikia ją kuo greičiau kelt link paviršiaus, nes pakrantėj apsemti krūmai ir man gali baigtis liūdnai. Viską pavyksta atlikt juvelyriškai tiksliai - vėgėlė praplaukia paviršium tarp siauro krūmų ruožo ir kai pamatau ją pakrantėj, mano akys gerokai išsprogsta.. Koookia vėgėlė, tokią jau senai mačiau, jei iš vis mačiau... Traukdamas dar nesupratau, kad jin tokia sunki
O pasvėrus paaiškėjo, kad čia visa monstrė - 3,2 kg. Aš jau visas apsipatenkinęs. Bet tik permetus tą pačią meškerę ton pačion vieton, vėlgi neužilgo skamba. Iškart "pakeliu ragelį" ir 18:05 dar viena pikta vėgėlė plaukia kranto link. Šitą kažkaip sunkiau sekasi suvaldyt - labai lanksti anos uodega, skersai užsuka ir niekaip neklauso kaip noriu... Tenka pripažint, kad jinai suvairuoja kur kas geriau nei aš ir... įsėda į krūmus. Na, sėdi
. Mintyse jau susisiko "ate". Dauguma rautų per jėgą... Tada manau būtų tikrai "ate". Pasielgiu kiek kitaip - tiesiog kantriai ant įtemto valo laikau krūmuose. Po nepilnos minutės įvyksta pažkoks "pokšt", bet vėgėlę dar jaučiu anam gale. Ir štai jin pati "išeina" iš krūmų. Tempiu kuo greičiau ją aukštyn ir štai jin jau rankose - 1,45 kg. Pasirodo nurovė apatinį kabliuką - pati kažkodėl užkibo ant viršutinio (kaip ir prieš tai pagautoji) ir taip pat į lūpos kraščiuką. Po to kibimai liovėsi, ta proga apvaikščiojau aplinkinius - visi nei kibimo nematę. O ir apie mano rezultatus sužinoję kai kurie stipriai susinervina. [20:30] skambina Oliweris - trūko ir jam kantrybė, sako renkamės šmutkes ir varom namo. Taigi, kai (be mano vėgėlių) daugiau per 6 žvejus ir 50 meškerių (deja, bet dauguma taisyklėse leistino max įrankių kiekio nesilaiko) niekas nei kibimo nematė, tai pasijaučiu kaip laimėjęs loterijoj aukso puodą
Visgi puikesnio sezono uždarymo tikrai nesitikėjau
.
Kam šįmet nesisekė siūlau labai neliūdėt, loterijoj taip jau būna, kam nepasisekė šįkart, pasiseks kitą (taip pat ir atvirkščiai)
...