Sekmadienio rytas išaušo kaip reta vasariškai gražus. Pasigailėjau kad leidau sau ilgėliau pamiegoti, nes į rimtą žvejybą keliauti kaip ir vėlokai. Nieko nelaukęs nulėkiau prie jūros – je..., bangos nors ir didokos, bet plaukti jau drąsiai galima. Tad skubiai pradėjau ruoštis. Kol pasikinkiau traktoriuką, kol sulaksčiau benzino, kol susirinkau amuniciją – žiūriu jau dešimta valanda. Pajudu prie molo, ten vėl stabdis – kažkokie berazumiai užstatę abu išvažiavimus prie vandens, kol juos atlaisvina kol nusileidžiu valtį ir susikraunu daiktus dar valanda prabėga. Vienuoliktą pagaliau atsišvartuoju.
Jūra pasitinka smagiomis supuoklėmis, bangos nors ir nepavojingos, bet gan didelės, greitai nepaplauksi. Pirmą sustojimą darau prie „priėmimo bujaus“. Keletas dreifų tušti, echolotas rodo labai mažai gyvybės, tik vieną kitą pavienę žuvį. Plaukiu toliau. Prie 30m gylių bandau vėl ieškoti menkių, bet ir vėl tuščiai. Suprantu, kad menkės dabar dar neatėjo arti krantų, kad jų žvejai plaukia į grunto savartyno rajoną, bet tai yra už 20km, jau nebėra laiko tokiam tolimam žygiui. Palei horizontą pamatau pirmuosius taškelius – žvejų valteles. Nusprendžiu ir aš ten keliauti. Priplaukęs randu nemažą flotiliją, tiek mažųjų valtelių, tiek grupėmis žvejus plukdančių laivų. Pasidomiu kaip kam sekasi, bet naujienos nenudžiugina – kas pirštais rodo „barankos skylę“, kas džiaugiasi viena – dviem menkėmis. Ne kas... Vėl šukuoju dugną, akies krašteliu stebėdamas aplinkinius kolegas, bet nei man, nei kam kitam laimė nesišypso. Po kiek laiko išgirstu džiaugsmingus šūksnius ir pamatau sujudimą viename iš didesniųjų laivų – kažkam pavyko pakirsti menkę. Bet tai dar labiau numuša nuotaiką – jei jau per dvylikos žvejų kolektyvą vienos menkės sugavimas tampa įvykiu, tai jau tikrai visai nekas. Vienas po kito praplaukia laiveliai, grįžtantys iš savartyno rajono – ten su kibimu irgi tas pat, jei ne blogiau.
Taip prabėgo beveik keturios valandos, o mano sąskaita vis dar tuščia. Nusprendžiu pradėti aktyviai ieškoti menkių, tiksliau ne pačių menkių, kurių paprastai echolotas nerodo, bet požymių kur jos galėtų būti – didesnio gylio duobių, smulkios žuvies tuntų. Suku ratus kol užtinku kokio puskilometrio įdubą, kraštuose gylis 39m, viduryje 44m. Vietomis aptinku nemažus būrius smulkmės, tikriausiai strimėlių. Nuleidžiu sistemėlę ir pradedu dreifą. Netrukus užplaukiu ant smulkmės būrio ir pajuntu pirmajį smūgį. Yra! Pradedu traukti, menkė priešinasi aktyviai, bet sėkmingai akeliu į paviršių. Gal kilas su viršum. Netrukus iškeliu dar vieną panašią. Pasibaigus įdubai nusprendžiu vėl iš naujo ją pradreifuoti. Pasiteisino, ištraukiau dar vieną, ir dar viena labai galingai pasipriešinusi atitrūko. Trečią kartą dreifuojant vėl kibimas, kiek pavyniojus valą lyg ir atsilaisvino, pabėgo galvoju. Nebevynioju toliau, nuleidžiu pilkerį atgal. Po kelių pakilnojimų lyg ir vėl pasunkėjo. Nusprendžiu iškelti ir pažiūrėti kas ten kaip. Iškeliu ir nustembu – vėjažuvė! Įsikandusi sistemėlės guminuką ir kūnu susiviniojusi į sistemėlę taip, kad net pajudėti nebegali. Bandau dar išpainioti, bet beviltiška, tenka sukarpyti gabalais. Bandau vėjažuvę paleisti atgalios, bet matyt dėl dekompresijos ji jau neberodo gyvybės ženklų...
Kol perrišau iš naujo masalus vėjas nupūtė valtį gan toli nuo įdubos. Nusprendžiu, kad dar ne visas menkes ten išgaudžiau ir grįžtu atgal. Puikus išradimas yra tas GPS aparatas!... Sumažinu dreifo skersmenį iki kokių 300m, kad negaišti laiko, nes įdubos kraštuose kibimų nebuvo. Ir vėl kiekvienu dreifu įkeliu po menkę, ir dar buvo nemažai pasigalynėjimų kuriuos laimėjo žuvys. Taip iki pusę šešių bendras laimikis sudarė septynios menkės ir gandražuvė. Bendrame dienos kontekste visai geri rezultatai. Kita vertus tokia žvejyba, kai tenka pasukti galvą, padirbėti ieškant žuvies yra kur kas įdomesnė, nei kad kai žuvys kimba kaip išprotėjusios, nes antru atveju pati žvejyba greit atsibosta, praranda žavesį, kai žinai jog užteks tik įmerkti masalą ir bus kibimas....
Turėjau vieną kuriozinį nutikimą. Ištraukiau LOBĮ! Užkeiktą! O buvo taip – vieno dreifo metu kažką įkabinau. Galvojau kad kliuvinys, bet patampius pajudėjo. Jau galvojau rekordinė menkė, bet jokių smūgių nesulaukiau. Pradėjau pumpuoti pamažu į viršų – kotas perlinkęs į baranką, valas zvimbia, bet objektas kyla. Galvoje vis kirba slapta viltis, vaizduotė piešia didžiulę apsamanojusę menkę, dėl senatvės nebegalinčią net pasipriešinti.... Turi tos didžkės senutės tokią savybę... Rankos įskausta, prakaitas išpila kol iš 44m gilumos pagaliau ištempiu TAI į paviršių ir pamatau... seno tinklo gabalą... Bet ne šiaip tinklą – visas jis prismaigstytas nutrauktų pilkerių su sistemėlių likučiais, nuo visiškai šviežių blizgančių iki parudavusių nuo senumo su supuvusiais kabliais... Vienu žodžiu – tikras lobis, apsirūpinsiu galvoju pilkeriais trim metams į priekį! Į valtį kelti nerizikuoju, nes lengvai galiu pažeisti šoną. Palieku kabėti ant meškerės, išsitraukiu peilį ir pradedu išpjaustinėti. Išsipjovus vieną pilkerį sumoju, jog vertėtų nufotkinti šitą įspūdingą reginį, tad pradeu kuistis po krepšį ieškodamas fotiko. Ir tuo momentu kažkaip sujudinu meškerkotį, girdžiu „pliumt“ ir pamatau grimzdant visą turtą gilumon! Ir dar nusinešantį mano pilkerį – mat nepastebėjau jog betraukiant atsilenkė karabinas, tad ant tiek viskas ir tesilaikė... Staigiai užsikabinu kitą pilkerį ir bandau toj vietoj dar kartą susigražinti grobį. Bet nieko neberandu, prapuolė kaip į vandenį – matomai užkeiktas lobis buvo....
... viskas gerai, nes būna ir blogiau ...