Sveiki

.
Šį rytą galvoj įkyriai kirba viena mintis: "Noriu žvejot". Deja, yra darbų, kuriuos būtinai turiu užbaigt. Rytinė žūklė nepavyks. Saulutė šviečia, vėjelis silpnas, nešalta. Baigiu darbus, greit rengiuosi "kovinę" aprangą, stveriu dėžę, peikeną, sėdu golfukan ir brazdu lediniu kaimo keliuku link nedidelio tvenkinio. Tvenkinuko pakrašty matau pora ešeriautojų. Laimikiai nekokie. Rūpi brist link viliojančios duobės tvenkinio vidury. Įtariu, kad ten slepiasi karšiai. Truputį nejauku dėl ledo kokybės, bet laiks nuo laiko prabaksnoju eketę, apžiūriu ledo storį ir įsitikinęs, kad saugu, judu toliau. Štai ir ta vieta, kur turėtų būt dugno duobė. Kertu keletą ekečių, matuoju gylį, beriu pašarus ir pradedu žūklę. Ledas toje vietoj nestoras. Gal kokie 4-5 cm, bet kietas, tamsus be sniego. Netraška, tik kiek linguoja einant nuo vienos eketės prie kitos.
Prabėga keletas valandų. Kibimų nėra. Bandau vieną avižėlę po kitos, virpinu ir padėjęs ant ledo meškerėlę palaikau. Nieko. Tuščia. Imu paskutinę dar "nemaudytą" "balalaiką" ant kurios suvyniotas 0,1 mm valas, uždėtas jautrus lavsano sargelis ir užrišta tamsi poros mm dydžio volframinė avižėlė. Kabinu pundą trūklio lervų ir palengva skandinu. Gylis apie 6-7 m. Štai ir dugnas. Pakeliu avižėlę šiek tiek nuo dugno ir imu švelniai virpint. Staiga sargelis išsitiesia ir sustingsta... Karšis... Pakertu ir pajuntu kitam valo gale tingų, bet galingą "bumbsėjimą". "Balalaikos" viršūnėlė pamažu leidžiasi iki eketėj tyvuliuojančio vandens. Atleidžiu pirštą, prilaikantį "balalaikos" ritelę. Kažkas pamažu prašo vis daugiau ir daugiau valo gilyn. Kai tik pristabdau, jaučiu kaip tempiasi, tempiasi plonytė valo gija... Atrodo tuoj bus pokšt, bet truputį atleidžiu ir vėl ramiau. Vienu momentu lyg ir pajuntu, kad žuvis pasiduoda. Švelniai imu kelt į viršų. Pasiduoda. Dar sprindis... Dar... Keletas stipresnių žuvies truktelėjimų ir... valas atsileido...
Ką padarysi gražiausios žuvys visada lieka ten anapus...
Dar ilgai ilgai "drožiu" tą ir kitas eketes, bet du delniniai karšiokai po geros valandos darbo ir viskas. Tiesa, jau beveik temstant vėl suvirpa sargelis, kertu, yra, bet kažkas labai smulkaus. Keliu viršun ir... nustembu... starkio vaikis kokių 10 cm ilgio

. Būčkis ir keliauja jis atgal paūgėt

. Pagaliau patvirtinau sau iš aplinkinių girdėtus gandus, kad negausiai, bet yra ten motininių starkių. Dabar jau ir aš tuo tikiu

.
Temsta, šalta, laikas namo. Žuvies beveik nesugavau. Įspūdžių su kaupu. Aš ten dar grįšiu...
Iki

.