Šiandien, šeštadienį 3:0 lydekų naudai.
Iš ryto buvau nusprendęs niekur šiandien nevažiuoti. Venta drumsta, vėjas didžiulis ir pn. ... Prisižvejojau jau šią savaitę užtektinai. Bet juo tolyn, juo širdis darėsi neramesnė, galvoj sukosi įvairiausios mintys. Galų gale nusprendžiau, kad juk galima atrasti ir tokių vietų, kur vėjas beveik neužpučia. Po pietų sėdau į mašiną ir ,,išpūčiau" iš miesto.
Pasirinkau tokį upeliuką, kurio krantai aukšti, statųs ir vėjas beveik neužpučia. Buvau čia žvejojęs pavasarį, todėl vietos ne naujos, žinomos. Prieinu prie vandens ir matau, kad jo tikrai netrūksta, srovė kaip reikiant, žymiai daugiau, nei tada pavasarį. Pūsti valtį ar nepūsti galvoju. Jei nepūsiu, per žolynus, dilgėlynus netoli tenueisiu, jei pūsiu, srovė neš neblogai ir atgal parplaukti šansų nebebus, teks grįžti pėsčiomis, pasiimti mašiną ir nuvažiuoti pasiimti valties ir daiktų. Sunku taip, nemažai kilometrų reikės sukarti. Tiek to, nepūsiu, kiek galėsiu apeiti, apeisiu ir užteks, tuo labiau, kad ir vakaras jau netoli.
Man taip besvarstant, atsistojus ant kranto prie pirmo duburio, tik plaiukšt lydeka ir iššoko. Azartas iš kart mane pagavo. Atsinešu iš mašinos spiną ir pradedu .... Kaip norėčiau užmesti ir pratraukti, neišeina. Tiksliau, užmesti išeina, bet masalo giliau nardinti negaliu, nes partraukiant įsivels į žoles. Kaip gerai būtų valtis, bet... Dar pamėtau ir sukrė užsikabina už kelmo. Aiškiai ją matau, nes negiliai, o ištraukti nebegaliu. Tampau tampau, neatsikabina, kelmas kliba, bet nelūžta... Kotą padedu ant kranto ir einu pūsti valtį
.
Išplaukiu, turiu dar vieną kotą, kietesnį, todėl pirmiausiai plaukiu ne sukrės atkabinti, o užplaukiu taip, kad būtų patogu užmesti ir partraukti masalą iš to duburio. Užsikabinu beveik pačią sunkiausią blizgę ir bandau. Pirmas metimas- nieko, reikėtų biški toliau, antras metimas tikslesnis ir ... lydeka mano, tiksliau, tuoj bus mano. Draskosi, kaip padūkusi, visai nebloga, turėtų siekti netoli kilogramo ir pššššššššššš..., velniava, nusidraskė dar net į paviršių neiškėlus. Išbandau dar kai kuriuos masalus, bet, matyt, kol žaizdos nesugis, jinai nieko nebenorės.
Na ką, reikia keisti vietą. Žemyn leistis vis nesirįžtų, nes po to lauktų ilga kelionė... ne per kopas, per pievas, pėsčiomis
. Prišvartuoju valtelę prie kranto, o pats einu prie antro duburio. Taip, senokai čia žmonių nevaikščiota, keliukai yra šiokie tokie, bet tik bebrų. Nenuėjęs nei puskelio, įstringu, toliau nei pro kur, vien žolės, dilgėlės, šabakštynai. tenka grįžti atgalios. Dar pamėtau masalus tai šen tai ten, kur įmanoma prieiti, bet veltui...
Parsibaladojęs prie valties, pasirįžtu plaukti žemyn. Aną kartą tenais ištraukiau lydekaitę, gal ir dabar pasiseks. Ir štai aš vietoje. Prisiiriu prie kranto ir bandau mėtyti. Niekas nenori, o gal čia nieko nėra, juk nepanersi nepasižiūrėsi. Truputį trukdo pasviręs medis. Persiiriu į kitą kranto pusę ir jau pirmu metimu blizgė atsiduria lydekos nasruose. Jaučiu, kad priešininkas nesilpnas, smūgiai kaip reikiant. Tuoj pat ir jis pats pasirodo vandens paviršiuje. Svoris turėtų būti tarp 1,5 ir 2 kg, pasveriu iš akies, aišku, nes mano priešininkas kol kas vandenyje. Štai šioje vietoje vyko kova :
Užsiinkaravęs nebuvau, lydeka ištraukė mane į upės vidurį ir aišku mane pradėjo nešti po truputį srovė. Už kelių metrų tokia srovė, kad jei daneš iki ten, tai man šakės. Bet kol kas grumiamės. Matau, kad vienas trišakio kablys perkirtęsį viršutinės lūpos kraštą. Viskas turėtų būti gerai galvoju. Ledžiu dar jai paplaukioti truputį, kad daugiau nuvargtų, vieną irklą užkėliau ant borto, nes buvo bandymas nerti po juo, su kitu bandau kažką daryti, kad nenuneštų į tą pražūtingą srovę. Žuvis, atrodo, aprimo, laikas nuo laiko dar trukteli galvą į šoną, bandydama atsikratyti kablio, bet jau nebestipriai. Kotą perimu į kairę ranką o su dešine bandau suimti ją. Dar neprisilietus, gudruolė staigai metėsi link manęs, šonu trenkėsi į valtikės bortą ir.... jo-p-r-s-t.... laiminga nuplaukė į gelmes. Ir dabar jau, mane pagavo stiprioji srovė ir taip smagiai panešė, o po to trenkė į krantą, kad vanduo šliūkštelėjo per bortą ir tiesiai už kelnių. Po perkūnais, nelyja, bet vistiek šlapia šikna grįšiu namolei...
.
Išlipu į krantą, paeinu tolėliau pasižiūrėti, ar galėčiau praplaukti, o tenai akmenys, kelmai, suvirtę medžiai. Nusprendžiu neberizikuoti, galiu ir valtį pradurti. Ištraukiu ją į krantą
ir einu atsivaryti mašinos, nes ant to skardžio, nuo kurio paveikslavau, eina keliukas. Eiti reika apie kilometrą, atsivarau, išleidžiu, susitvarkau, o galvoje kirba viena mintis, gal pėsčiomis galėčiau pasiekti dar vieną duobę, kur irgi lydekos laikydavosi. Kiek galima važiuoti su ratais, privažiuoju, toliau bandau pėsčias. Žmonės čia nevaikščiojo nuo pavasario, keliukų nėra, bet kol kas braunuosi. Pradeda temti, prasideda uodų atakos, o aš po truputį iriuosi į priekį. Štai pagaliau ta vietelė, kur aną kartą buvau pagavęs lydekiūkštį. Krantas statokas, kažin kaip aš ištraukčiau tą žuvį, na bet nesvarbu, pirmiau dar reikia, kad jinai užkibtų....Aplink alksniai, priekyje dilgėlės, togėl blizgę eina užmesti tik iš apačios, prieš tai ją įlingavus. Sviedžiu taikliai į pakrūmę ir matau, kaip iš kart subaltuoja lydekos siluetas. Pajuntu nestiprų smūgį ir žuvis atšoka atgal. Nepatiko... Dar pamėtau, bergždžiai... Uždedu žalsvą guminuką, nenori, dedu kitą irgi nepatinka. Tada užmaunu baltą su raudona galva, ant kurio dar nei karto nesu pagavęs, nors žvejojęs ne kartą. Jo, šitas tai patiko, griebė pirmu metimu. Pakirtau ir atsargiai traukiu pirmyn, guminukas nedidelis, kabliukas irgi. Patraukus kokius 5 metrus, nebeina, matyt užkliuvo už akmens, ar žolės kokios ir staiga pajuntu lengvumą, vėl atsikabino. Ištraukęs vėl sviedžiu į vandenį, aišku, nieko nebesitikėdamas ir, o stebūkle, lydeka nors ir paragavusi kablio vėl griebia tą pačią gumą. Bet tuoj pat ir paleidžia. Po to dar ilgokai, iki pat tamsos mėčiau masalus toje duobėje, bet nieko jie nebedomino, teko kiųtinti atgalios, kol dar šiaip taip buvo galima įžiūrėti kur eiti....ir jau su tamsa link namų:
Va tokie mano šeštadienio vakaro nuotykiai. Nesijaučiu nuskriaustas, negalvokite, juk visko žvejyboje pasitaiko. Azarto buvo, adrenalino irgi užteko, o ko daugiau reikia...Gaila tik, kad nepavyko žuvų nupveiksluoti
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.