Nuotykiai per šv. Oną
Na ir kimba šiandien, tiesiog pasaka. Ar čia dėl to, kad teisingą kryptį pasirinkau, ar čia dar dėl ko, sunku pasakyti...Turbūt tinkamas oras žuvims maitintis.
Kibo viskas, ką tik norėjau pagauti. Tiesa, žuvys ne per didžiausios, kaip ir Skumbrotui (minėjo blevyzgose), bet viena kita pasitaikė ir normalesnė...
Ir dar daug kitų smulkių užkibo, dėl kurių net fotoaparato nesinorėjo traukti. Kol dar turėjau stambių žiogų, tol dar dar, o kai jie baigėsi, kibo iš vis pernai metų gimimo....
Protarpiais palydavo, kartais net su perkūnija, bet šiaip, tai oras buvo pasakiškas:
Žvejyba ėjo į pabaigą pradėjo jau ir pabosti. Galvoju, laikas jau judėti link namų, jokių ypatingų nuotykių šian neatsitiko , tad grįžęs, sumesiu nuotraukas ir nieko daugiau nekomentuosiu, kad per daug neatsibosčiau. Aš ne Gelmės, ne Edošius, ne Agata Kristi galų gale, kad gražiai mokėčiau aprašyti, o tie panašųs viens į kitą paistalai daugeliui turbūt seniausiai jau įkyrėjo ...
Bet tai, kas atsitiko po to, nutylėti niekaip negaliu, tiesiog neiškenčiu
Man taip bedūmojant, voblerį bemėtant, laiks nuo laiko ešerį ištraukiant, po eilinio metimo ir traukimo, pasipylė žuvytės į šonus. Oooooo, kažkas rimtesnio pareina, pagalvojau. Ir iš kart sekė smūgis. Masalas sustojo vietoj, nei krust. Reikia didesnių pastangų pasukti rankenėlę, pajuntu anam gale kažką rimto. Ir gerai sudrebinęs kotą iš kart vobleris išskrenda iš vandens į orą...
Velniava, kažkas buvo geras. Ypač, kai visą dieną kilbukus žvejojai, o čia rankena sulinko vos ne dvilinka.
Gaudau šapalus ir ešerius, tad , ,,samo saboj", pavadėlio nenaudoju. O jei ten lydeka, neteksiu voblerio, gero voblerio, kokių pas mus Mažeikiuose nenusipirksi ir ant kurio kimba, bent jau šiandien kimba. Kažin ar mūsų tarpe atsirastų nors vienas, kuris į tą vietą masalo nebesviestų. Labai abejoju....
Sviedžiu ir aš, ir pradedu sukti rankenėlę. Žuvytės vėl pasipila į visas puses, tikrai žinau, kad ne nuo voblerio, nes būtų ir anksčiau jo bijojusios. Ir seka smūgis, geras galingas smūgis, sėkmingai pakertu, juk buvau pasiruošęs, aš juk ir laukiau jo, to smūgio. Nemažomis pastangomis, kaifuodamas iškeliu tą niekadėją į paviršių. LYDEKA. Vartosi, taškosi, priešinasi, o aš jau žadu maldelę pradėti, kad tik būt įsisegusi tik į lūpą, o ne giliau, nes kitaip praradimai. Žuvies negaila, bet vobleris, toks brangus, toks kibus, o jį nusipirkti tik Kaune geriausiu atveju galėčiau...
Lydeka sukinėjosi tol, kol patogiai pasidėjo valą ant dantuko
, ir oplią išlekia valas į viršų, tik šį kartą aname gale nieko, nei voblerio nei karabino...
Taip, to ir reikėjo tikėtis.. ,,.Abidna, dasadna, da ladna ladna ladna", taip šaukdavo futbolo sirgaliai kažkada Kijevo Dinamo stadijone (o gal ir dabar tebešaukia, nežinau), taip ir aš šaukiu ir mane tik miškas ir bebrai tegirdi...
Ne kartą esame girdėję žvejų pasakojimus, kaip ištraukęs lydeką, žvejys atranda joje savo įsisegusius kablius, masalus. Nežinau ar jums teko girdėti tokių dalykų, o man tai ne kartą, nors širdies gilumoje visada pagalvodavau, kažin ar čia teisybė...
Ką gi, jei jinai išalkusi, gal nesupanikuos per daug ir vėl ko nors užsinorės. Pasieškau pavadėlio, pririšu ir.... tolėliau išgirstu pliaukštelėjimą. Pažiūriu, galvą pasukęs, matosi vandens ratilai nuo žuvies bulktelėjimo, ir toje pat vietoje, vidurį upės kažkas, panašios spalvos į mano vobleriuką, plaukia. Akys jau nebe tos, kaip jaunystėje, tad sunku įžiūrėti kas tenais, todėl išlipęs krantan pasileidžiu pasroviui su viltimi, kad ten mano masalas, kurio lydeka bus atsikračiusi iš nasrų... Jo, ,,akurat" jisai. Plaukia vandens paviršiumi, mat buvo neskęstantis, bet kas labiausiai man nepatinka, tai tas, kad jį pastoviai atakuoja šapaliokai. Juk jei pasitaikys didesnė žuvis, jinai jį be vargo kapt ir praris. Pakirsti juk nebus kam...
Aš jo nepasiekiu. Netoliese upė daro vingį, o tenai stiprus jos susiau rejimas, bet srovė galingesnė. Vėl išlipęs į krantą bėgu tenais, gaila, kad nebegaliu jo matyti, nes pakrantės žolės užstoja. Pabėgėjęs kelis metrus išnyru pro nendres prie vandens, žiūriu ir šiaip ir kitaip, o manojo daikčiuko (nepagalvokit negražiai) nematyti. Greitai grįžtu atgalios, nėra, vėl pirmyn, ir vėl nieko nėra. Tfu kad jį kur perkūnai, išgaravo be pėdsakų... Apžiūriu visas žoles, , gal ten kur įsikabino, Prisikabinęs kitą voblerį pamėtau į tą pačią vietą, kur anas buvo, kad pažiūrėčiau, kur jis plauks, plaukia tvarkingai, upės viduriu, nors ir posūkį vanduo daro vos ne 90 laipsnių kampu...
Aiškiausiai taip ir atsitiko, prie upės susiaurėjimo, kaip dažniausiai būna ,,dežūruoja" galingesni šapalai, ir pamatęs tokį gražų spalvotą dalykiuką. matyt neatsilaikė ir nusprendė paragauti... Sunku bus jam jį iškakoti, ten gi du trišakiukai smailut smailutėliai, aštrut aštrutėliai....Vai vai vai....Gaila, ir žuvies ir masalo gaila, visko....
Po to dar mėginau suvilioti tą besarmatę plėšrūnę, bet visos mano pastangos nuėjo vėjais....
Ko tik neatsitinka, ypač žvejyboje...
Tiesa, dar vieną voblerį pats paskandinau žvejybos pradžioje, išsprūdo iš rankų betikrinant, ar skęstantis jisai, ar ne. Tiek aš jį ir bemačiau...
Kol parkiūtinau prie mašinos apsiraminau, nusprendžaiu dar paieškoti to nuskendusiojo, nes jau bus praskaidrėjęs vanduo po mano trypimo, bet veltui, ir man jo beveik negaila, ne neteko su juo nei žuvytės pagauti...
Išgirsu trankią muziką, einu pasižiūrėti, pasicėkavyti, kaip tas šapalas, o kas gi čia?
O čia žmonės pasirodo švenčia Onas, va taip va:
Išaiškėjo, kodėl taip gerai kibo. Taigi šventė, taigi Šventos Onos. Va kam reikia dėkavoti už kibimą. Ačiū labai ir už kibimą ir už kantrybę jums, nepatingėjusiems perskaityti šiuos tikrus, nei gramo nesumeluotus šiandieninius mano nuotykius. ..
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.