Sveika chebryte. Pabandysiu kai ką papasakoti.
Trys laisvos dienos.
Dvi iš jų skirtos laimės ieškojimui. Susikrovę šiokią tokią mantelę, sėdame į mano raudoniukę
ir su Edosiumi išriedame pas senelį. Kadangi buvome gavę asmeninius jo pakvietimus,
tai tikėjomės kažko neįprasto. Ko tikėjomės, tą ir gavome. Kelis ežeriukus aplankėme. Ir pamatėme daug sniego, mažai valytų keliukų, storo ledo ir daug ekečių, kelias kuojas ir keliolika ešeriukų. Bet dar buvo daug juoko ir dar daugiau geros nuotaikos.
Daug medžių ir tik dvi nusilpusios tujos. Abi kainuoja po 70 lt.
(Čia kas norės, tai supras)
Pirma stotelė Utenoje. Pagal užsakymą Edosius nuperka žieminę meškerytę. Už jos saugojimą pardavėjai palikdamas 183lt. Besidžiaugdamas Vitolio suorganizuotu žvejybos įrankiu su visa Salmo rite ir visais pribumbasais, paprašo manęs laiko pasirūkymui.
Tuo metu neiškenčiu ir aš. Pastebiu, jog kaina šioje parduotuvėje žemesnė nei Panevėžyje. Tad sugebu palikti keliolika litų už sargelį, valą ir avižėles.
Antra stotelė parduotuvė „Norfa“. Senelis jokiais būdais nutarė nebepriimti mūsų be cukraus.
Jam mat kava su sacharinu neskani. Ponas, *BLYN*.
Nuperkame visą čielą kilogramą (nes mažiau neradome
) ir šutiname senelio sodybos link. Štai ir vizito tikslas.
Trečia stotelė. Galutinė. Senelis įsitikina, kad cukrus vietoj.
Leidžia pastatyti mašiną jo kiemelyje. Iš to džiaugsmo statinėjau kur tik buvo galima.
Vyksta ilgokos derybos dėl žvejybinės vietos. Pagaliau senelis nusipurto dulkes nuo savo žvejybinių kelnių .
Duoda leidimą žvejybai.
Išvykstame į išsvajotą karšių žvejybą. Bendras ežero vaizdas.
Gręžiamos pirmosios skylės. Pirmieji masalai palieka savo buveinę ir keliauja ežero gelmėn.
Kadangi senelis su draugu iš vakaro buvo žuvį pašėrę, tai rezultatų tikėjomės atsakančių. Kad neprailgtų pirmojo kibimo laukimas, senelis pasakoja apie dvikilinius šio ežero karšius.
Gerai įsiklausę suprantame, kad tai buvo senai....
Bet mes gaudome. Gaudome, gaudome ir gaudome. Senelis pasakoja ir pasakoja.
Nieko neprigaudome. Nors ne visai. Aš suviliojau šep ne tep vieną. Ne karšis, bet..
To pasakoje nutarta persimesti į kitą ežerą. Ten turi kibti mažesnio gabarito žuvys : kuojos, ešeriai. Ežeras yra netoli, todėl pėdiname pėstute. Eidamas matau daug skylių, kutriose buvo brakonieriaujama. Visai netoli kelias. Šioks toks mašinų judėjimas vyksta. Štai vienas iš įrodymų.
Pėdos šviežios. Prie vienos iš ekečių randu ir kraujo pėdsakų.Neestetiškas vaizdas, todėl foto nebus. Situacija aiški. Kažkas nesenai ištraukė nerštukę. Barakušos, blyn.
Pagaliau kitas ežeras. Pirmieji kadrai. Matosi vasarinės karšininkų vietos.
Pasiruošę žmonės karšių žūklei.
Vėl gręžiamos skylės. Senelis valo eketę,
kad matytų kur išleisti avižėlę. Visu pajėgumu puolame gręžti lede skylių ir ieškoti nors kokios žuvies. Pagaunu keliolika kuojukių. Čia didžiausios.
Nors žuvienė išeis. Bendrom Vyto, Edosiaus ir senelio jėgom sukrapštome žuvienei. Yra kaip yra. Senelis nelinksmas.
Vakaras ir dalis nakties praėjo užtikrintai. Žuvienę išsivirėm.Senelis gerai skuto bulbas, gerai skrodė ešeriukus.
Mums patiko. Atmatoje galės Raudei ir kitom moteriškėm padėti.
Dešras kepėm. Pirtis kaito. Kas norėjo, tas maudėsi.Alaus pritrūkom. Keli reisai pasipildyti buvo.
O ko daugiau reik? Kaip visad neapsieita be skambučio
Raudziukei.
Juk Valentino diena buvo. O ją mes mylime.
Apie pusė vienuoliktos vakaro
skridzas nissan dviejų durų sugalvojo pirkti.
Skambina Edosiui ir patarimo klausia. Geriau feederiui pataupytų.
O pusė dviejų nakties seneliui skambutis.
Kol susiranda telefoną, kol sugraibo kur kokis mygtukas, skambutis nutyla. Senelis galvoja, kad jį žmona
su meilės diena pasveikinti norėjo. O pasirodo gelmes pajuokavo.
Rytas. Pusrytukas. Senelis kaip visad nemirtingas. Klausite, kodėl? Atsakysiu. Sakau vyriokams, kad aš galiu atnešti tik vieną puodelį kavos be savo. Senelis iš karto pagavo kampą -girdėjot, vyrai. Tipo jam turiu nešti. Nenešiau. Pats sugebėjo.
Prieš lipant į mainas sprendėm dilemą. Kur ?Išsprendėm. Nutarėm keisti ežerus. Šį kartą patraukėme visai priešingon pusėn. Spėkit kas pirmas sėdo į mašiną? Atspėjote.
Senelis pirmas nurūko.
Vos spėjome su Edosiumi.
Labai gražus ežeriukas. Nedickas. Kiek apžiūrėjau, tai vasarą prie jo nėra prošvaisčių palapinės pastatyti. Vien medžiai, medžiai.
Vėl puolame prie žvejybos.
Kas vilioja ešeriukus, kas bando baltą žuvį. Kibimas prastas. Dairomasi.
O gal nemokame. Senelis nutaria, kad reikia dar kitur pasiduoti. Sutinkame, nors Edosius šiek tiek nusivylęs. Jis prisigręžė skylių ir ne visas patikrino. Bet boso reikia klausyti. Vėl pėdiname link mašinų. Aš išvažiuoju. Senelio mašina nesiveja. Einame žiūrėti kodėl. Taigi sugebėjo neapsisukti. Buksuoja opeliukas ant ledo. Šakalį kažkokį nulaužė.
Padedame išstumti. Padėkoja. Bet tik tiek. Pinigų nepasiūlo. Ką padarysi.
Užtat nuveža prie dar gražesnio ežeriuko. Dydis panašus, kaip ir buvusio. Pats ežeras lomoje. Iš visų pusių miškas. Matosi, kad bebrai neliūdi.
Kelmai, kelmai....Vieta pasakiškai graži. Netingiu ir prigules pliaukšteliu fotoaparatu.
Daug nenoriu išsiplėsti, nes paskui iš aprašymo atpažins kas nors. O to senelio širdukė neatlaikytų.
Mes su Edosiumi nutariame čia pasilikti truputį ilgėliau. Senelis su draugu netrukus susivynioja savo“šmutkes“. Nėra kibimo. Atsiglėbėščiuojame. Paliekami vieni. Tylu.
Gražu.
Tikriname skyles. Iš kiekvienos galime išprašyti tik po vieną, du ešeriukus. Aš tik vienoje eketėje sugebu prisivilioti truputuką daugiau.
Edosius paima kelis didesnius.
Po kiek tai laiko nustoja kibti visiškai. Nutariame baigti ir mes. Padedu savo spiningėlį poilsiui.
Dešimt žuveliokų pasiimame. Reik namo parvežti įrodymų.
Viskas. Baigėsi dvi nuostabios dienos. Praleidome tikrai gražiai.
Tai kas ta laimė, kurios išvažiavome ieškoti? Laimė – pajausti tą menkutį sargelio virptelėjimą, paliesti drebantį ir spurdantį sprindinį ešeriuką, šąlančiais pirštai bandyti uždėti uodo trūklio lervą, nežinant ar ja kas susigundys. Laimė – stebėti kaip pagauta žuvytė vėl paleidžiama į savo vandenis, o kažkas didelis ir stiprus nusineša pačią kibiausią avižėlę į gelmę parodyti savo gentainiams ant ko žmonės jas gaudo. Ne sugautų žuvų kiekyje laimė.Oi ne. Bet malonu, kada tikrai gali, ramia sąžine pasiimti pagautą žuvį į namus ir pradžiuginti šeimyną skania žuviene ar kepsniu. Laimė sukasi bendraminčių rate. Tokiame rate gali pasijusti saugus, stiprus, laimingas, linksmas. O kartais pabūti jaunas, vaikiškas, mažas blevyzgautojas, kuriam tik to ir tereikėjo. Laimė - matyti, kad yra toks gražus kraštas Lietuva. Su tiek ežerų, su tiek miškų, su tiek gerų žmonių, su tiek geros nuotaikos. Juokas ilgina gyvenimą. Bet tiek juoko, kiek teko mums, gali praplėšti pilvo raumenis. (Jei jų ten nors kiek dar yra) Tad ir juoktis reikia su saiku. A nea? Man šiandien jaučiasi pilvukas.
Dėkui tau
seneli už nuotaiką.
Tu kaip visad n e p a k a r t o j a m a s . Mes dar atvarysim tų karšių.
Dėkui
Edosiau, kad nors vieną dieną leidai tave apgaudyti.
(Aš galvoju, kad abi dienas tave apgaudžiau, bet negi čia ginčysiesi)
Seneli, perduok gerą žodį nuo manęs Vytui. (Vycka, kaip tu jį šauki )
Štai ir viskas.
Jei ką, tai nebrokykit.
Jei ką, tai ir aš retkarčiais pagaunu...