Vasaros pabaigoje atradau žirnį. Atradau ta prasme, kad pradėjau juo pasitikėti kaip masalu, o kai kažkuo pasitiki - rezultatai visada geresni būna
Taigi su draugu, dėdami dideles viltis į smagią savaitgalio žūklę, trečiadienį bei ketvirtadienį į Nemuną supilame kelis kg šio puikaus augalo sėklų. Penktadienį po pietų - pirmasis bandymas. Kabinėjasi kuojos, tačiau ne itin aktyviai ir nedidelės. Eilinis kibimas, pakertu ir suprantu, kad aname gale - jau nebe mekšras
Žuvis ramiai išprašo šiek tiek valo ir plaukia pasroviui. Kažin ką priešpastatyti jai neturiu, pavadėlis - 0,16 mm, tad reikia taikstytis prie visų priešininko kaprizų. Iš pat pradžių pagalvojau, jog tai ūsorius, tačiau dvejonių dėl priešininko ID sukėlė neįprastas elgesys - jis be paliovos plaukė pasroviui. Ūsoriai daro priešingai. Ką gi, keliu pasturgalį ir traukiu iš paskos - čia žuvis užsako muziką, ne aš
Po kurio laiko suprantu, kad "koncertas" gali tuoj pat ir pasibaigti - žvynuotoji sustingo vienoje vietoje ir nebejuda. "Paguodžia" draugas - pasak jo, toje vietoje vandenyje yra kažkokios žolės ar tai krūmai, kurių dėka jau nutraukė kelis kobinukus
Apsišarvuoju kantrybe ir laukiu - o kas daryc?
Žuviai vis nebejudant į galvą pradėjo lįsti mintys, jog jau viskas, adios, amigos... Laimei, fortūna šįkart buvo mano pusėje - žuvis palieka kliuvinį ir nekeisdama krypties kaip toj dainos juda
Žemyn upe,
Žemyn upe,
Valtis plaukia palengva
Žemyn upe
Maklinu iš paskos, jau nueita kokie 200 m - kone sportinė žūklė
Galvoje kirba daug klausimų - ūsas? Karpis? Šamas? Pavadėlio būklė? Ar neatlinks kuojinis, plonas kabliukas? Staiga savo kelyje žuvis pamato STOP ženklą - vėl "sėdo"... Šįkart kantrybė jau nebepadeda, pradedu atsargiai tampyti meškerykotį - nulis emocijų. Pirštais skambinu per valą kaip koks gitaros virtuozas - nieks neklauso mano "akordų". Griebiuosi paskutinio šiaudo - draugui įduodu meškerę, o pats į menamą priešininko strigimo vietą paleidžiu šūsnį akmenų. Nė motais
Atsidūstu ir trukteliu stipriau - turbūt žuvis kažkur įlindo tarp kliuvinių, užstrigdė svarelį ir nutraukė kobinį, tad nėr čia ko galvot, laukt ir tikėtis. Valas, žinoma, atsilaisvina, tačiau, dideliam mano nusivylimui, sistemą parsitraukiu visiškai sveiką - kabliukas savo vietoje. Vadinasi, reikėjo tik palūkėti ilgėliau ir žuvis tikrai būtų pajudėjus...
Et... Emocijų iki kaklo, nieko baisaus, kad atitrūko, tačiau labai norėjosi sužinoti, kas ten toks buvo...
Šeštadienis, rytas. Eilinis kibimas ir...istorija kartojasi
Tik šįkart jau buvo aiškiau, kas aname gale - iš lėto plaukimo, spraudimosi prie dugno suprantu, kad aname gale - tikrai jo didenybė Ūsas. Pavadėlis - tokio paties storumo kaip vakar, tad neturiu didelių vilčių priešininką ištraukti pakvėpuoti grynu oru, kadangi pagal priešinimąsi jaučiasi, jog žuvis tikrai ne kilograminė. Noriu tik vieno - ją pamatyti. Apie 15 min darbo ir ūsuočius - jau netoli krašto. Pamatau. Bus geri 3 kg - šiemet, beieškodamas tokių gražuolių, praleidau daug valandų, o jis vat ima ir užkimba ant įrankio, kuris nelabai tam paruoštas. Kodėl negalėjo užkibti ant kitos meškerės, kur valas - gerokai stipresnis?
Neskubėdamas (karti ir šviežia patirtis dėl kantrybės
), iš lėto privairuoju žuvį prie kranto - čia jai dar labiau padeda stipri srovė. Jeigu ne graibštas - tikrai nebūčiau išėmęs. Na, bet kartais juk ir man turi pasisekti
Video kokybė įspūdingai nekokybiška (filmuota telefonu...
Bandžiau įvairiai ją pagerinti, bet nieko doro nesigavo), tačiau šį tą išeis įžiūrėti
http://www.youtube.com/watch?v=-_mz9ac2OvE
Nei žvyno