2019-05-22 -------------------------------------------------- LYDEKAI PALIEPUS... ---------------------------------------------------------------------
Sveiki, mieli žvejai.
Oi, kaip ilgai aš čia pas jus nebuvau užklydęs. Pasiilgau be galo, neslėpsiu , daugelio iš jūsų čia esančių ir tebežvejojančių... Kai kas, su kuriais sutarti būdavo sunkiau, turbūt jau ir rankomis trynė, džiaugdamiesi, pagaliau , kad tas , šioks, toks ir anoks bobis, užsilenkė.
Per tą laiką, per tuos kelis metus kol čia manęs nebuvo, kol nieko nerašiau, prie ,,Žvejo tribūnos" , manau, prisijungė naujų žmonių, tai jiems paaiškinsiu- kodėl
bobis, jei parašyta , kad rašo čia
Sokratas.
Prieš daug daug metų, prisijungė čia, o ir kituose žvejų portaluose, nieko nemokantis, nieko nežinantis , nieko nesusigaudantis apie žvejybą
bobis ir daugelį nervindavo savo naiviais klausimais, kaip užrišti kabliuką, ar kokią meškerę geriau pirkti, kaip pagauti šapalą 2-jų kg, ar lydeką 9-ių, kaip užklijuoti valtyje skylę, ar pagaminti iš žiobrio, karšio ar kuojos ,,silkę"...
Laikas bėgo, tų žinių vis daugėjo, žiūrėk, pradėjo vaikinas jau ir pagauti kažką, bet vistiek nenustojo toliau domėtis ir nebijodavo paklausi, jei ko nežinodavo, o dar vėliau ir patarti, jei kitas kas nors, ne toks patyręs paklausdavo . Kitiems, mažiau kantrybės turintiems, ar skęstantiems patyčių liūne
, tas
bobis jau buvo tapęs kaip ir keiksmažodžiu.
Tada jisai nusprendė pakeisti vardą ir patapo Sokratu.
Vėl pasipylė kruša keiksmų, kaip tu, šioks toks ir anoks, drįsti naudoti tokį šventą vardą, bobi tu bobi, žioply tu neraliuotas.
Bet bbd aš ant tokių veikėjų, man dzin, toliau sėkmingai aš čia gyvenau, žvejojau ir pagaudavau, o žvejybos nuotykius nepatingėdavau ir aprašyti ... Pilna čia yra prirašyta mano tų straipsniukų, nuotykių, kuriuos galima ne taip sunkiai susirasti, įvedus kaip autoriaus vardą ,,bobis“ arba ,,Sokratas“. Buvo toks laikas, ir gana netrumpas, kai aš žvejodavau po 5, ar net 7 kartus savaitėj ir man nepabosdavo. Žvejodavau, o nuotykius aprašydavau
www.zvejotribuna.lt/,
www.kitamkrante.lt/,
www.zvejokliai.lt , ir kituose dar, net nebepamenu kokiuose, nes turbūt bankrutavo, kad nebegalima rasti pagūglinus. Kai kurie rašinukai ir konkursus laimėdavo, kaip pvz šis:
viewtopic.php?p=576858#p576858
arba, nemažai jėgų pareikalavęs, bet taip nieko ir nelaimėjęs, bet, manau, labai pavykęs, šis:
viewtopic.php?f=5&t=16552&start=30#p699261
Taigi, ir toliau būčiau sėkmingai aš čia dalyvavęs ir žvejojęs kiekvieną dieną, nes galėdavau sau tai leisti. Bet, kaip žinia, žmogus planuoja, o Dievas už pilvo susiėmęs kvatoja iš tų mūsų planų...
Taigi, nutiko nenumatytas, sunkiai paaiškinamas dalykas, kad vietoje to, kad ir toliau žvejojęs po 7 dienas į savaitę, aš žvejybon benuvykdavau 2 , o kartais net vieną kartą per metus.
Kai jau šiek tiek pramoksti žvejoti pats, gali to pamokinti ir kitus. Pasaulyje tik vienitelis Raupsuotasis gimė jau mokėdamas tai daryti
. Kiti gi visi mirtingieji, po trupučiuką ir išmoksta. Padaro daug klaidų, o iš klaidų irgi išmoksta, iš savų, arba iš svetimų... Visi juk gyvenam pirmą kartą ir tų įvairiausių klaidų darome nemažai, ir nebūtinai tas liečia žvejybą... Aplamai žmogui būdinga klysti. Bet nepergyvenkit, kai gyvensit antrą gyvenimą, jų, tų klaidų ir nesusipratimų pas kiekvieną bus daug mažiau. Nu daug daug mažiau...
-------------------------
Kartą netyčia prie upės bežvejojančią sutikau pažįstamą, pavadinkim ją vardu R. Be galo azartiška žvejė pasirodė. Jei anksčiau, kada tekdavo vežtis žvejybon moterį, tai ta žvejyba dažniausiai likdavo nevykusia ir nepavykusia. Nes visos iki tol kartu žvejodavusiuos moterys tas ,,rybalkes“ sugadindavo, įdomu joms būdavo tik pirmą valandą, nu kartais dar ir antrą, nors kibdavo kartais visai ir neblogai, bet pradėdavo raginti vynioti meškeres, nes daržai laukia neravėti, ar pomidorai nenuskinti , vystyklai neplauti, ar tortas gimtadieniui neiškeptas, ir t.t ir pan. Bet tik ne mano ką tik paminėta R. Tiesa, buvo dar tokia viena nebloga, gan gerai žvejyboje besigaudanti moteris, bet, kai suprato, kad nuo žvejybos mane sunkiai atjunkys, pradėjo kartu nebevažiuoti, pradėjo ieškoti kito, labiau linkusio prie darbo, o ne prie žvejybos.
O tokios moters - žvejės, kokia buvo šičia minima R, man dar gyvenime nėra tekę sutikti, o ir nebesutiksiu daugiau, nes, paprasčiausiai, daugiau tokių nėra, ir kažin artimiausiame šimtmetyje ar atsiras. Ką aš čia noriu pasakyti, kokį stebuklą aš čia atradau? Ogi tokį, kad pvz., nors ir visą dieną nekibo, sušalom baisiausiai, arba kaip tik, atvirkščiai, sukaitome, stengėmės kaip begalėjome, bet vistiek nieko nepagavome, ir galutinai, kantrybei pasibaigus, pasakydavau, jai, kad viskas, vyniojam meškeres, užteks kvailioti vieną kartą. Iš jos lūpų išgirsdavau, taigi temsta, o žuvys juk tai mėgsta, taigi gal būtent dabar ir užkibs... Ir vėl žvejyba prasitęsdavo iki paskutinio saulės spindulėlio, kol tik ką nors dar būdavo įmanoma įžiūrėti. Arba, visą naktį prasėdėjus valtyje, sulijus, sustirus , bet nieko nepagavus ir nusprendus plaukti į krantą, važiuoti namo, iš jos išgirsdavau, nu ar visai protas pasimaišė, taigi aušti tuoj pradės, o žuvys juk tai mėgsta, gal būtent tuoj ir kibti pradės...Ir ką gi, tekdavo vėl kalenant dantimis ir baidant lynus tuo kalenimu, laukti to, kuris neišgirs, nepasibaidys ir užkibs pagaliau...arba neužkibs
Anksčiau, kol žvejodavo viena, o tiksliau, mirkydavo meškerę , pakrantėj sėdėdama ir nieko nesugaudama, žingsnelis po žingsnelio, iš manęs paslapčių besimokydama, jinai pradėjo, ne tik rymoti prie vandens, bet ir pagauti...
Pats mylimiausias jos žvejybos būdas būdavo, ne kartą man yra sakiusi, ant ,,žyvco" . Aš to būdo iš vis nemėgdavau, o ir sakydavau, kad kuoją, normalią didelę kuoją, arba, kaip žemaičiai sako, raudą, yra sunkiau sugauti, nei tą tavo kvailą lydeką. O ir žvejodavo dažnai jinai, kaip čia tiksliau išsireiškus- bet kaip... : pvz, kotas išvis be viršūnės, nes kažkada sulūžęs, o ir nafig ji reikalinga, juk svarbiausiai, kad užkibtų, o ištraukti jau kaip nors ištrauksiu. Į ką aš atsakysdavau, kad ištraukti su tokia meškere gali tik neūžaugas lydekaites, bet tada, kai kada nors užkibs gyvenimo žuvis, tai tu tik jos pirmą smūgį ir tepajausi, iškart nukirs valą, kad ir koks storas jis bebūtų, ar išplėš žiauną, už kurios trišakis užkibęs, nes, kaip pati, sakai, tau ir ritės stabdis - yra nereikalingas elementas, nes niekada jo nereguliuojanti, būna užveržtas iki galo, toks ir lieka, net nepatikrintas ir aiškiai nesuvokiant, kam jis ritėje iš vis reikalingas
. Su bet kaip sureguliuota meškere tu , kaip pati vadini, piskių prisigaudyti gali, bet ne rimtesnių žuvų...
Na, bet laikas bėgo, žvejojome mes daug, kaip sakiau, žingsnelis po žingsnelio, step by step, kaip anglai sako, šiaip ne taip pavykdavo perkalbėti nusipirkti geresnes meškeres, o ne tas po 15 litų kur kainuodavo, gereses, ne tik kad žuvį lengviau ištraukti, bet ir kad malonumą žvejybos pajausti, laikant rankoje ne kuolą, sveriantį pusę kilogramo, o lengvutę, ,,zgrebną“ meškerytę....
Ilgai nelaukus ir rezultatai pradėjo gerėti. Jau būvo ir tokių žvejybų, kad mane patį aplenkdavo, tiek žuvų kiekiu, tiek jų dydžiu ir svoriu.
Ką jau kalbėti apie tuos , pakrantėse upių ir ežerų sutinkamus, taip vadinamus, ,,čiajnikus", kuriems niekada niekas nekimba, visada jie nelaimingi, nes nėra ,,kliovo šian“ . Kaip jis gali būti, jei su ešeriniais kabliais bandoma pagauti raudikes, kurioms tas kablys net burnon netelpa, arba į šėryklą prigrūdama pašaro ,,plastilino“, kurio per visą žvejybą vanduo taip ir neišplauna, o žvejys džiaugiasi, kokį jis gerą sužinojęs receptą ir išmokęs pasigaminti pašarą, ir kaip jam dabar pigiai ta žvejyba besukainuojanti, nes pašaro kilogramo užtenka vos ne visiems metams, kai mes jo sunaudojame po kibirą per vieną žvejybą....Nu nėra mums apie ką su tokiais pakrantėj kalbėti. ,,Čianikais" jie gimė, ,,čiainikais" ir numirs, taip sakant...Nesvarbu, kad pilnas internetas info, gal net perskaito kuris, sako, aha, įdomiai ten parašyta. bet tuoj pat užmiršta ir atėjęs prie vandens daro tą patį, ką ir prieš metus, du, tris ar 20 ...
Taigi, žvejė R sparčiai tobulėjo ir labai dažnai nušluostydavo nosis gana patyrusiems žvejams...
ir kaip faina būdavo stebėti, kai jie nervinasi, keikiasi, bamba nepatenkinti , nes nieko nepagauna, o aš ir R traukiam žuvį po žuvies... Tie gi, atbėga, pasikonsultuoja, ką mes darome kitaip, ne taip kaip jie, kad mums kimba, o jiems ne....Nu, saldus tas jausmas, ką norit tą sakykit, kai pats pagauni, o aplinkiniai- špygą...
Na, bet, kaip sakiau, kartais ima ir kažkas atsitinka, kas viską apverčia gyvenime aukštyn kojomis, kaip ir man , kad nutiko... Ir žvejybai nebeliko laiko. Bet vistiek, laikas nuo laiko aš pasiskambindavau R, norėdamas sužinoti, kaip jai sekasi žvejoti, kas bekimba, ką bepagauna. Jei jau negaliu pats, tai nors pasidžiaugiu, jos rezultatais.
Atsirado jau jos kraitelėje ir rekordinių žuvų... ir ta rekordo kartelė, po truputį vis kilo aukštyn. Na, ne monstrai, bet žuvys tikrai solidžios, nei vienam žvejui gėdos nepadarančios.
Pasikalbėdavome, pakonsultuodavau, jei kas dar būdavo neaišku žvejybos mene, arba suprasdavau, kad daro negerai, pamokindavau, kaip reikėtų daryti, kad kitą kartą tą monstriuką pavyktų ištraukti, ir nereikėtų gailėtis, kad pabėgo.
-------------
Ir štai, visiškai šviežias nuotykis, šviežia istorija, kuri nutiko panašiai prieš savaitę. Žvejui pasitaiko kad žuvis pabėga nutrūkusi, o po kurio laiko jis ją sugauna ,atpažįsta, kad čia ta pati, atpažįsta iš jo nutrauktų įrankių, tai vobleris įsisegęs žabtuose būtent tas pats, kurį aną kartą nutraukė, tai išskrodus lydeką, skrandyje atranda savo buvusią mėgstamą blizgutę, ir panašiai. Na nepasakyčiau, kad čia dažni atvejai. Bet taip tikrai nutinka, ir žvejai tokius atsitikimus mielai vienas kitam papasakoja....
------------------------
O buvo taip...
Dar žiobrių draudimas buvo neprasidėjęs, gaudė jinai juos čia, Ventoje, visai netoli Mažeikių. Vienas kitas ankstesnėmis dienomis užkibdavo, o tą diena, nei vieno....
Nuobodi, sako , žvejyba, visi žvejai išsiskirstė nuo tokio ,,gero“ kibimo, likau prie upės viena pati. Gana dažnai vandens paviršiuje kas nors supliauška, o kibti nenori. Na, sako, pagalvojau, kas ten daugiau pliauškės, jei ne lydekos. Nepatingėjau nueiti iki mašinos, kur meškerių suguldyta visiems gyvenimo atvejams, įvairiems žvejybos būdams, ir atsinešti lydekinę mešerę. Nors, mano giliu įsitikinimu, tenai ramybę drumsdavo šapalai, bet R, bet koks plaukštelėjimas yra lydekos pliaukštelėjimas ir ne kitaip. O lydekų žvejyboje, tai jinai specialistė, netgi profesionalė, pasakyčiau. Šiemet jau pavyko pagerinti ankstesnį asmeninį rekordą ir gana stipriai, nes svarstyklės rodė virš 4 kg, kai ankstesnis buvo tik vos virš 3-jų.
Taigi, sako, tas pliauškėjimas išvedė mane iš kantrybės, kadangi tuos vimbas begaudant, pasitaikė viena kita kuoja, galvoju, sako, paleisiu aš ją ant lydekos.
Kaip tarė, taip padarė ir dabar jau viena akimi stebiu, kas darosi su fiderio viršūnėle, kad nepražiopsoti žiobrio kibimo, ir vis, laikas nuo laiko, užmetu žvilgsnį į tą plūdę, kuri prilaiko plaukiojantį ,,žyvcą“. Srovė sistemą nunešė beveik prie kranto , ir staiga matau, plūdė dingo. Palaukiau kol valas pradėjo slinkti ir pakirtau. Jooooo, čia tai bent jėgelė aname gale pasijautė...
Kai pajutau, pamačiau iš toli kaip ji iššoko iš vandens – tokioooooo didumooooo , tada aš ir pamaniau-
neištrauksiu jos niekaip – tai griebiau telefoną , gal pafilmuosiu biski , o kai jau jinai visai keli
metrai prie manęs buvo , pamaniau , o ,, rasiet" pavyks ją pasiimti? Numečiau telefoną toliau nuo
vandens ir bandžiau toliau , jau už žiaunos pačiupau , bet ji vėl pradėjko tolti nuo manęs, nes paleidau, aštri ta žiauna kažkokia, pabijojau susižeisti ...Šiaip taip prisitempiu šiek tiek arčiau, o jinai ir vėl parodo ką gali, sėkmingai toldama į priešingą pusę... pavargsta, aš vėl ją artyn savęs tempiu..., bet arčiau kranto pritraukus, vėl pasiduoda priešingon pusėn. Nu, sako R, varginti aš juk moku, pats žinai, bet per daug forsuoti įvykių negaliu, nes valas tik kokių 0,3 mm, senas, velniai žino kada keistas, apšiuręs.
Ir štai pagaliau guli lydeka man prie kojų, galvą padėjusi ant kranto, o visas likęs kūnas dar vandeny. Primetu, kad turėtų sverti apie 10 kg.
Bet, kaip gi ją paimti? Bandau vienaip, bandau kitaip. Nu niekaip viena ranka aš jos neapimu savo moterišku delnu , gražiais , raudonai dažytais nagučiais...Ten, kur styro dantys , dydžio kaip krokodilo, iš vis bijau kišt , kad pirštų nenukąstų.
Taip bebandant, begalvojant, ką toliau daryti, monstriukas pailsėjo, šast, susimuistė, takšt , nutraukė valą ir , parodžiusi uodegą, žuvis pradingo upės gelmėse...
- NU I NA-CHUJ , PYZ-DĖC,
, - nuvilnijo per visą upės vagą, gal net šalia esančiuose soduose bobos, beravinčios savo braškes, cibules ar česnakus išgirdo... .
Prieš kelias sekundes buvusį pasididžiavimo savimi jausmą, pakeitė nusivylimas, gailestis, nykumas.
Kadangi prie upės buvau viena pati, tai keikiausi garsiai ir keiksmažodžiais tokiais, kurių atrodo anksčiau net nežinojau
... Eina peklon, kaip ,,abydna“ ...
Nu ką, nuo žioplumo vaistų nėra...variantų juk , kaip ją pasiimti buvo įvairių , dabar galvoju, bet tik ne tų, kokius aš naudojau, sako R, dabar jau jie visi beprasmiai ir nebepritaikomi, pasiimti nebėra ką. Beveik visi žvejai esame kažkada patyrę panašius jausmus, tai suprantame ir užjaučiame. Nu ką jau dabar, nieko nebepadarysi, reikės gaudyti kitą, bet tik ne šiandiena, sako R pati sau, susivynioja meškeres, likusias tris kuojas sumeta piktai atgal į Ventą, susipakuoja kitas priemones ir į kalniuką prie mašinos, nuleidusi galvą, nukėblina.
Bet čia dar ne pabaiga, mielas skaitytojau, čia tik istorijos pradžia ...
------------------------
Adrenalinas muša per smegenis, užmigti sekasi sunkiai. Vėl ir vėl atmintis piešia mano kovos su ja, su ta gražuole, prisiminimus, kaip aš su ja tampiausi, ir kai jau viskas buvo padaryta, - aš jos netekau.
Po dviejų dienų, širdžiai atsigavus, pagalvoju, kad namie sėdėdama tikrai nieko nepagausiu, pasiimu visas reikalingas priemones ir vėl prie upės, gaudyti.....ne lydekos tos, ne, juk nesu aš tiek naivi ir kvaila, kad bematyčiau nors mažytį šansą vėl su ja susitikti. Juk yra ir kitų žuvų upėje, gal pagausiu ką. O ir kaip faina, kai niekur toli važiuoti nereikia, galima jų pažvejoti beveik pačiame mieste. Aišku, galėčiau vimbų ir Latvijon pavaryti, kai čia nebegalės , nes ten draudimo nėra. Bet, trenktis dėl kelių žuvelių kažkur, jokio noro nėra, tuo labiau, kad tenai galima pasiimti su savimi tik 5 vienetus, o ne 5 kg , kaip pas mus. Tuo labiau, kad juk ievos jau nužydėjo, o tai reiškia, kad lynų žvejybai metas atėjo.
Nusileidusi prie upės į užvakarykščią vietą, apsidžiaugusi, kad jinai tuščia, nes su vietomis , geromis vietomis, ne kažką. Pasiruošia pašarus, susitvarko meškeres, kėdes ir visą kitą amuniciją, užsimeta vieną fiderį ir pradeda žvejybą. Kitoje upės pusėje bežvejoją du žvejai ir , kadangi jie tiesiai priešais ją, tuoj pat įsitikina, kad gaudo jie lydekas...ir gaudo jos mėgstamiausiu būdu. t.y., ant gyvos žuvelės. Vis yra į ką paspoksoti, tarpais tarp savo reikalų, vis ne taip nuobodu, nes kibims ,,švaks“, liaudiškai tariant... Ir staiga, aname krante sujudimas , vyrai pakirto lydeką..... Ir, kaip visas veiksmas klostosi, atrodo, kad neeilinę... Lydeka, nors ir nemaža- viena, žvejai- du, o ir , iš visų jų veiksmų sprendžiant, atrodo patyrę. Todėl šiek tiek pasigalynėjus, žuvis atsiduria jų grabšte ir paguldoma ant kranto.
Toliau, sako R, bandydami ištraukti trišakį monstrui iš gerklės, žvejai pamato, kad čia dar kažkas yra, nes, girdžiu kaip jie kalbasi tarpusavyje. ,,Žiūrėk, iš žabtų išlindęs dar vienas pavadėlis, prie kurio pririštas rudo nutraukto valo gabaliukas." Toliau, sako, vienas kitam, nu ir koks durnius gali žvejoti lydekas tokiu plonyčiu valu.
Jie ten, aname krante , džiaugiasi laimikiu, pasveria jį- 8,6 kg, pamatuoja ilgį- 1,1 m
O man vėl taip negera, taip negera paliko, fu, pavydas širdį graužia ir viskas ...
Čia jau, pasakoja man žvejė R , aš nebeiškentėjau ir šūktelėjau jiems:
- TA LYDEKA UŽVAKAR MAN NUTRŪKO, KAD JĄ KUR VELNIAI.....
Žvejai aname krante lieka nustebę irgi, bet juk neatiduos savo laimikio, o ir ne dėl to R šūktelėjo jiems.
Ėch, buvo nebuvo, ką jau dabar, sako R, bet man, sėdint savo krėsle, jausmas, patikėk, ne koks... Pavydas tas jausmas vadinasi.
Nu ką jau dabar, pasakoja toliau R, išgyvensim kaip nors, nors ir sapnuosis ta lydeka man dar ilgai...
Va kokių nuotykių žvejyboje nutinka. Tiesa, tie žvejai benagrinėdami surado ir dar vieną trišakį žuvies gerklėje, dar anksčiau kažkieno nutrauktą masalą.
Reiškia, ne vien tik R monstriukas nervus jau yra buvęs pagadinęs...
Nu ką padarysi, gyventi rekės toliau, nesižudysi juk dėl kažkokios, nors ir neeilinės, lydekos.
Bet čia dar ne pabaiga, mielas skaitytojau, čia tik dar antras istorijos trečdalis....
---------
Papasakojau aš šiuos mano žvejybos partnerės nuotykius savo kolegoms. Ir ką jūs sau galvojate? Vienas iš jų sako, turiu aš ir nuotrauką man rodos tos pačios lydekos.
- Kaip tai, iš kur? -paklausiau aš.
Kolega atsakė, kad vienas jo draugas, kai tie žvejai ten krapštėsi prie to monstriuko, traukė jai trišakius iš gerklės, svėrė ją, ėjo pro šalį spiningaudamas ir, pamatęs neeilinį laimikį, paklausė, ar negalėtų nusipaveiksluoti. Tie mielai sutikę ir va, yra fotkė, man atsiuntė, sako jisai.
Ir įmeta tą foto mums į čiatą. Va, dabar galite pamatyti ir jūs:
https://gyazo.com/05db617ce4e3eba9a76a7 ... I0p7NUX_wY
Va dabar jau viskas. Žvejokit ir būkit laimingi, kai pagaunat ir kai nelabai sekasi .
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.