Sekmadienį buvau svečiuose.... Klausiat, pas ką?
Pas ežerą ėjau... Į svečius.
Kadangi jis iki manęs ateiti negali, tai aš nusprendžiau iki jo nueiti.
Kodėl gi ne? Įdomu pasidairyti, kaip laikosi senas bičiulis, per nemažai žvejybos metų padovanojęs nors ir nedidelių, bet mielų laimikių. Nueinu. O štai ir jis, šviečia iš tolo sodriu mėlynumu, tarsi kviestų dar pasivaikščioti ledu, bet kai prieinu arčiau, pro kiaurą batą įtekėjusi, kad ir nedidelė, bet šalta vandens porcija tarsi perspėja: „Brolyti, tu geriau tik iš toliau žiūrėk, grožėkis bundančiu pavasariu, bet ant ledo šiukštu, o tai pats supranti, pavasaris visgi...“
„Gerai jau, gerai“, tyliai sumurmu, kas gi daugiau belieka, ir traukiu toliau pakrantėmis pasidairyt, gal rasiu ką ar pamatysiu. Ir tikrai, žiūriu, pernykščiame taip tirštai žaliavusiame, o dabar jau tik stabarais beprisidengusiame dilgėlyne guli ... žiema.
Tyliai guli, nejuda, nedrįsta, galvos pakelti, ir vos vos kvėpuoja. Džiaugiasi bent tuo, kad šiandien saulė savo šiltais spinduliais palaikio žieminio paltuko nekedena ir kaip malonės nuosprendį dar skiria kelias dieneles šiame pasaulyje pabūti. Gal ir gaila man kažkiek žiemos, bet prieš gamtos dėsnius žmogus kartais bejėgis, tuo labiau, kad žiema šiais metais ohoho kokia buvo, taigi, nueinu toliau, palikęs tyliai vaitojančią žiemą ramiai susibaigti tame dilgėlių stagaryne... Ale ir vietą rado, dar pagalvoju, dilgėlyne...
Kairiajame ežero krante savo didingu siluetu iš tolo šviečia galingas medis. Mes tą vietą visada vadindavome „prie gluosksnio“. Žinau, kad reikėtų sakyti gluosnio, bet mums, ji visą laiką būdavo“prie gluoksnio“
. Kiek prisimenu save, visą laiką prie gluosksnio stovėdavo kelios valtys. Po jomis net ir dieną galėdavai rasti vėžių, nes gluosnis mėtė tokį šešėlį, kad ten ir šviesiausią dieną būdavo tamsoka ir maloniai vėsu. Nuo nuolatinio valčių stumdymo į vandenį būdavo pasidaręs tarp nendrių gal trijų keturių metrų pločio tarpas ir jame visai gerai kibdavo raudės. Ateini, būdavo, atsisėdi į valtį, ir gaudai, kol sutemsta. O šalia augančiame vešliame nendryne kai „kaldavo“ kokia rimtesnė žuvis, tai paskui kiekvieną kibimą stengdavausi vis išlaukti, tinkamu momentu pakirsti vis tos, taip galingai pliaukštelėjusios tikėdamasis. Ji dažniausiai taip ir neužkibdavo
, bet ... ne tai svarbiausia, svarbu buvo ta vieta, gluosnis, prie jo esanti giliai žemėn įsisiurbusi kažkokio stulpo dalis, prie kurios buvo rakinamos valtys.... Vieta, brangi savo atsiminimais.
Prie gluosnio pasidairau, vanduo visame ežere gal pusmetriu pakilęs, normaliai, kaip tokį pavasarį vandeningą. Čia pat matau ir kažkada buvusią valtį, tiksliau tai, kas iš jos liko.
Jai gyvenimas jau beveik baigėsi. Nusės vanduo, gal koks žmogelis namo parsiveš liekanos, bus malkų. O jei ta valtelė prabiltų, tikriausiai daug pasakytų.
Ech, gana tų sentimentų, traukiam toliau dairydamiesi, ką pamatysim. O gi štai ką:
Ale ir priviso šitų plokščiauodegių
, beveik visur, kur tik koks alksniukas, didesnis ar mažesnis užaugęs, visur apgraužta, išversta, brastelės baigia visai nendrėmis užželti, ech, trūksta ūkiškos rankos, laiko ir užsieniuose besidarbuojančio kaimyno medžiotojo, gal bent kiek tvarkos įvestų
. O tai dabar net pakrantėje savarankiškai užaugusi ir kasmet nedidelių, bet skanių obuoliukų užauginti obelaitė ir ta plokščiauodegiams parūpo
, nieko švento nėr... beveik kaip ir žmonėms...
Beje, ledas pakilęs kartu su į jį įšalusiomis nendrėmis. Įdomūs tie ežero ledonešiai būna. Jei ramu, tai ledas taip ir ištirpsta vietoje stovėdamas, pernykštės nendrės lieka stovėti. O kartais, jei pasisuka tinkamas vėjas, slenka lytys nusinešdamos kartu su savimi ir stovinčias nendres. Plaukia tokia lytis, visa pasišiaušus, o pakrantė švari, tuščia, prieiti patogu.
Nors, kiek esu pastebėjęs, jeigu nendrės lieka stovėti, tai tokioje vietoje pavasarį geriau kimba pirmi pavasariniai mekšriukai. O kaip čia bus, dar neaišku. Aišku tik tiek, kad dar savaitė kitą – ir ledo neliks.
Ką gi, apžiūrėjau gimtas vietas, reikia namo traukti. Pasišaukiu savo palydovą, ūsuotą „dvorterjerą“ Reksą, varom, gana įspūdžių.
O prie namų ramiai pralaukę žiemą stovi žemės ūkio padargai ir tarsi rodo kelią ežero link.
Žinau, kad kitą kartą grįžęs į kaimą vėl eisiu savojo ežero link, tik tada jau tikrai neberasiu dilgėlyne gulinčios žiemos, gluoksnis jau tikriausiai bus sužaliavęs, o mano rankose tikriausiai bus pora meškerių. Ir vėl sėdėsiu prie savojo ežero, ir vėl prisiminimuose skęsiu... Taip ir eina gyvenimas. Bet smagu.