Sveiki. Jau seniai norėjau sukurpti savo pirmąjį reportažėlį. Tikėjausi, jog šiemet atidarius lydekų gaudymo sezoną, turėsiu medžiagos puikiam reportažui ir pirmas blynas neprisvils, tačiau gavosi toli gražu ne taip. Čia žmonės rašo gražias, laimingas žvejybų istorijas, o aš parašysiu kiek kitokią.
Labai palankiai susiklosčius situacijai ir jau trečiadienį atsilaisvinus nuo darbų, išvykau į tėviškę Kretingoje. Tokia proga negalėjau nepasinaudoti, todėl ketvirtadienį išvažiavau į Kretingos rajone esantį Tūbausių tvenkinį lydekų gaudyt. Truputis istorijos apie tvenkinį: Pernai prie jo pradėta statyti hidroelektrinė, todėl nemažą laiko tarpą buvo stipriai nuleistas vanduo. Žvejyba buvo uždrausta, tvenkinio likučius nuolat saugojo saugos tarnybos agentai, bei pats tvenkinio nuomininkas. Savo akimis nemačiau, bet iš patikimų šaltinių girdėjau, jog šitokia apsauga pasitelkta po to, kai vos nuleidus vandenį, vietiniai kaimo šmotai (Kaimo šmotas - kaimo gyventojas, kuris, vos spėjęs pamatyti vandenį, jau lekia link jo su tinklais) tvenkinio vietoje likusią siaurą upės vagą apstatė tinklų labirintais.
Ką gi, galvoju, gal per daug žuvies nebus išsėmę. Kadangi gimtinėje visada labai gerai miegasi, planas prie vandens atsidurti kuo ankščiau, apgailėtinai žlugo. Atvažiavęs į vietą, paruošiau visą įrangą, nutraukiau kelias nuotraukas:
ir apie dvyliktą valandą dienos įmerkęs savo valtelę į vandenį, ėmiau mosuoti spiningu. Kibimo nebuvo, tačiau lyg vasarą kaitinanti saulutė, pučiantis vos juntamas vėjelis, aplink čiulbantys paukščiai nuteikė smagiai. Vėl sutvėriau kelias nuotraukas:
Nuplaukus į savo mėgiamas vietas ir iš lėto dreifuojant palei krantą, ant galvos ėmė stotis plaukai. Aplink plūduriavo mažyčiai kuojų, raudžių ir plakių lavonėliai. Kiek didesni plakiukai ir kuojytės leisgyviai dar spardėsi vandens paviršiuje. Savo akimis niekad neteko matyti elektrikų žūklės padarinių, tačiau spėju, jog čia naktį kaip tik ir vyko kažkas panašaus. Nuotraukas šia tema pateiksiu šiek tiek žemiau. Visais įmanomais žodžiais keikdamas visus pasaulio brakonierius, yriausi toliau, tačiau akis vis badė tai šen tai ten plūduriuojančios negyvos žuvelės. Vienoje įlankėlėje, kurioje kasmet pavasarį virdavo gyvenimas, baltu riperiu juoda nugara pavyko suvilioti ešerį:
Tai - vienintelė per devynias valandas trukusią žvejybą pagauta žuvis
. Šiek tiek toliau, kur tvenkinys susiaurėja ir į jį įteka upė, pamačiau nuo vieno kranto link kito plaukiantį didžiulį žaltį. Tokios progos gerai nuotraukai pražiopsoti negalėjau. Žaltys, priplaukęs švendryną, gražiai atgulė ant pernykščių stagarų. Aš kažkaip viena ranka valdydamas valtį, kita - fotoaparatą, įplaukiau paskui jį, tačiau kai irklu netyčia užkabinau ir pajudinau švendres, fotomodelis vikriai nunėrė kažkur, kur jį nufotografuoti nebebuvo įmanoma. Užspaudęs apmaudą dėl nepavykusio kadro, nuplaukiau toliau. Po kiek laiko, nieko nepešęs grįžinėdamas atgal toje pačioje vietoje vėl pamačiau plaukiantį žaltį. Šįkart - mažesnį, tačiau mano nerangių judesių dėka, ir šis modelis pasislėpė pakrantės šabakštynuose. Kiek pasiyręs atsigręžiau: ogi plaukia dar vienas žaltys. Mažesnis už pirmąjį, bet didesnis už antrą. Kaip beprotis užguliau irklus ir ėmiau artintis prie jo. Vargšelis žalčiokas išsigando, pamatė, jog nebespės nuplaukti nei į vieną nei į kitą kranta, sustojo atvirame vandenyje ir, kaišiodamas liežuvį, ėmė žiūrėti, ką aš darysiu. O aš pripleškinau nuotraukų:
Dar kelias valandas paplaukiojęs, nieko nepešęs, pagaminau dar kelias nuotraukas, susipakavau mantą ir patraukiau namo:
Šeštadienio rytą, apie aštuntą valandą, su tėvu vėl buvau prie vandens. Šį kartą prie akmenos upės ištakų iš tūbausių tvenkinio. Upė - tokia labiau upelė - maždaug dešimties metrų pločio, galbūt ir mažiau. Tėvas, mane palikęs, išvažiavo į Klaipėdą gaudyti stintų
. Aš prisipūčiau valtį ir pasileidau pasroviui. Srovė nedidelė, oras puikus, vilties pagaliau pagauti pirmąją metų lydeką - daug. Jau už pirmo upės posūkio sutikau gyva žuvele lydekas viliojantį žvejį, kuris ėmė porinti, kaip nuo pat aušros neturėjo nei vieno kibimo, nors nėra buvę, jog negrįžtų iš čia nepagavęs nei vienos žuvies. Tiesą sakant, aš taip pat praplaukęs šias vietas visada ištraukdavau bent vieną lydį. Taip pat sutiktas žvejys papasakojo, kaip per lydekų nerštą atėjęs gaudyti kuojų, ėmęs drausminti brakonierius, vos negavo galvon nuo timis tinklais upę užtvėrusių kaimo šmotų. Papasakojo ir kaip žiemą kaskart atėjęs blizgute vilioti ešerių, rasdavo suleistas kelias dešimtis "mertviakų". Neišdrįsau paklausti, kodėl nė karto nebuvo kreiptasi į atitinkamas institucijas. Prisiklausęs šitokių istorijų, sviedžiau mepsą vandenin, kelis kartus pasukus ritės rankenėlę, pajutau, kad kažką įkirtau. Kažką didelį. Pasirodo, tai buvo iš metalinių tvorų suvirinta stačiakampė dėžė, ko gero, liaudyje "venteriu" vadinama. Maždaug dviejų metrų ilgio, metro pločio ir pusmetrio aukščio. Viduj matėsi kuoja, keli plakiai ir dar kelios žuvys:
Pamiškėje, priešais upę stovi troba. Kaip tik priešais ją upė daro du staigius posūkius, kuriuose esu pagavęs didžiausią dalį šioje upėje sugautų lydekų. Kadangi metalinė dėžė buvo užleista viename iš posūkių, kuris pro trobos langus - kaip ant delno, venterio iš vandens lupti ir mesti į krūmus nesiryžau. Tik nufotografavau. Paplaukęs keletą metrų, pamačiau nuo trobos, upės link sparčiai besiartinantį vyruką žalia maike. Galvoju: "Pradės grasint, kam fotografuoju jų įrankius", tačiau atidžiau apsižvalgęs, pamačiau ties kitu upės posūkiu iš vandens kyšančią eilę plūdžių. Vyrukas žalia maike pareiškė, jog aš čia žvejoju be reikalo, kadangi šioje upės vietoje laikosi tik kuojos ir plakiai, o lydekų išvis nėra. Man reikia plaukti toliau, ten, kur lydekos laikosi. Už vyruko žalia maike pasirodė dar vienas dėdulė, kuris savo bičiuliui iš visos širdies pritarė. Po nosimi keikdamas du vyrukus, sukandęs dantis praplaukiau pro jų tinklą, prieš pasukdamas už sekančio upės posūkio dar pamačiau, kaip jie violetiniu vandens dviračiu priplaukę prie tinklo, jį ištuština ir nusineša ant kablio suvertą kuokštą žuvų. Išsitraukęs telefoną, mėginau skambinti gamtosaugininkams, tačiau telefonas negaudė ryšio. Nieko nuostabaus - sėdėjau pakalnėje tekančioje upėje, iš abiejų pusių apsuptas miškais. Supratęs, jog nieko nepakeisiu, plaukiau ir plakiau vandenį spiningu toliau. Nei vieno žuvies kibimo nesulaukiau, tačiau maždaug trijų kilometrų upės atkarpoje aptikau dar penkis tinklus. Du iš jų supjausčiau ir išmečiau krantan, vienas jau buvo supjaustytas, tačiau paliktas vandenyje, o dar du tinklus kažkas prieš mane jau buvo supjaustęs ir vieną numetęs į krūmus, o kitą - pakabinęs medyje.
Po tokių radinių gerklėje dar labiau padidėjo po susitikimo su dviem vyrukais atsiradęs gumulas, tačiau telefonas vis dar buvo bevertis. Neilgai trukus, susitikau dvi valtis susikabinusius keturis atplaukiančius žvejus. Sužinojęs, jog jie susileidę "keletą skritulių" pagavo dvi lydekas, nenoriai papasakojau apie savo nuotykius su tinklais. Sutikti žvejai garsiai ir riebiai iškeikė brakonierius ir patraukė savo keliais. Aš nuplaukiau toliau. Suskaičiavau tuos kelis jų suleistus skritulius. Gavosi 48 vienetai. Tarp jų ne tik paspiningauti, bet ir praplaukti buvo sudėtinga. Ryšio su aplinkiniu pasauliu vis dar neturėjau, todėl sukandęs dantis plaukiau toliau. Upė praplatėjo ir įplaukiau į sekantį tvenkinį - šį kartą Kurmaičių. Kad ir kaip būtų gaila, pakrantėse vėl matėsi negyvų smulkių žuvelių. Taip pat aptikau kelias negyvas lydekas ir karšį. Visos žuvys užmuštos neseniai, nors Karšis nuotraukoje ir atrodo apsamanojęs. Spėju, jog vėl elektrikų darbas:
Taip dūmodamas, toliau nesulaukdamas nė kibimo, išplaukiau iš miškų į plačiausias tvenkinio vietas. Ryšys atsirado, tačiau, praėjus keturioms ar penkioms valandoms po pokalbio su vyruku žalia maike, inspektorius siundyti ant jo atrodė bergždžias reikalas - vis tiek tinklus jau bus išsiėmęs. Taigi, išplaukęs iš miškų, pamačiau dėdulę, besidarbuojantį su skrituliais. Jų suskaičiavau apie 15 vienetų. Nuplaukęs prie viliojančiai atrodančių švendrių, prie kurių skrituliaujantis dėdulė buvo pasistatęs savo džipą, vos nepaspringau iš pykčio: po vandeniu, palei visą švendrių juostą, stovėjo didžiulis tinklas. Nieko nelaukęs, paskambinau inspektoriams, kurie, paklausę, ar negalėčiau ištraukti tinklo pats, ir išgirdę neigiamą atsakymą, patys teikėsi atvykti ir išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Kol važiavo inspektoriai, pasikviečiau jau iš savo žūklės grįžusį tėvą, susipakavau ir susikroviau į mašiną savo įrangą, nuvažiavom prie plento ir laukėm atvykstančių gamtosaugininkų. Nelabai operatyviai, tačiau inspektoriai apsireiškė. Išpasakojęs visus savo nuotykius, išvažiavau namo, o inspektoriai nuvyko šnekėtis su skrituliaujančiu ir, ko gero, tinklaujančiu, dėdule. Gaila, tačiau nežinau, kaip ten viskas baigėsi...
Taigi, tokia mano pirmųjų šių metų žvejybų istorija. Per dvi dienas pavyko ištraukti vieną ešerį ir aptikti aštuonis tinklus. Tikiuosi, kad kam nors pavyko perskaityti šitą mano rašliavą iki galo. Kitą kartą mėginsiu parašyti ką nors linksmesnio. Beje, erkės jau aktyvios.