Sveiki gyvi. Pagaliau prisiruošiau aprašyt savo ne tokias ilgas kaip norėtųsi, bet vistiek atostogas. Atsipūtimas nuo darbų liepos trečią savaitę, paskui atidirbinėt, ir po to vėl savaičikę pailsėt rūgpjūčio pirmą savaitę. Pagrindinistikslas, visiškai susukęs man paskutiniu metu galvą
- šapalai
.
Taigi viską surašysiu į vieną. Pagrindinė temą -
"šapalą besivaikant".
Apšilimas. Šapalo nematau nei uodegos, nei peleko. Už tai smagiai pakovoju su lydekaite, kuri turėjo sarmatos, ir nenušmirgeliavo mano delikataus FC 0,18mm pavadoko
Po to trejetai dienų išvykoi prie ežerų... Kadangi ten šapalų negyvena, tai teko juos trumpai pakeist karšiais. Nelabai sekės, bet šiek tiek prigaudėm....
Na grįžus po ežerų, rankadrebiui nuramint ilgesnis ir rimtesnis vakarinis paspiningavimas... Gal kiek plačiau. Valanda gan vėjuota visiškai tuščia. Po to šiaip netaip išprašiau porą 200graminių nosim baksnojančių vobleriuką šapaliokų. Aprimo jau pagaliau vėjelis, bet dar geriau - lietutis užpuolė, tai jau kogero reiks nešt mutinį
Užmetu dar prieš srovę hornetuką, traukiu ramiai pasroviui, jau masalas visai netoli manęs tik "BAAC". Jau kai segė ir iškart į srovę. Jau sakau salatukas bus, dar peleka viršutinį pamačiau tai sakau tikrai. Po 2 spurtų aš jį jau prisitraukiu kranto link ir žiūriu - ogi ten gražuolė kilinukė meknikė
:
Kitą vakarą apturėjau fantastišką šapalinį paspiningavimą. Pradžioj masalą atakavo žvalgai 200-300 šapaliokai. Po to dydis augo iki puskilio. Ir jau visai temstant standartas dar išaugo - 700 gr... 800gr... (čia iš akies, nes iškart visi keliavo atgalios). Viso tą dieną pagavau 6 ar 7 šapalus. Aplink jau visai tamsu. Metu vėl ton pat vieton, masalą traukiu prieš srovę labai lėtai, beveik laikydamas vietoje - lėtai lyg kažkas pristabdo, kertu ir vos ne "atiduok kotą". Pakovot teko visai sakyčiau nemažai ir smagiai... ir vakarą vainikavo vėlgi kilinukė meknikė. Kadangi aš ją prieš tai kaip matėt paleidau, tai ir vėl smagiai pasidžiaugiau jos (o gal ir jos brolio ar sesės) srovėje užtreniruotų raumenų jėga
. Dabar jau žūklę jau galiu drąsiai pabaigt:
Kitą dieną spiningaujant tepagavau trejetą šapaliokų, tad nusprendžiau persimest į murzius. Iš tikro labai knietėjo prabandyti žiemos metu savo galvoje ištobulintą sistemą šapalams gaudant 100gramine šėrykla stiprioje srovėje (pradinę mintį pametė Agis, aprašysiu paskui fyderių temoj). Taigi ankstyvas rytas, toli eit nereikia - tiesiog po tėviškės langais. Na ir gaudau valandą, antrą - kimba kuojos. Tiesa guodžia, kad gan stambios, gražiai įmitusios, bet aš gi noriu šapalo
. Saulė jau pradėjo svilint kaip reikiant, kibimai tampa labai vangūs. Ir pagaliau iš kuolų griaunantis šapalo kibimas. Sureaguoju greit ir bent vienas šapalas sėkmingai pratestuoja mano hibridinę asimetrinės kilpos sistemą
Po to kibimai visai dingo, o aš jau paraudonavau nuo saulės, tai teko apleist vietą su štai tokiu laimikiu:
Kitą rytą vėlgi tikslas ir jo siekimo būdas tas pats. Nu ir išsilankstau meškerę, užsisuku ritę, susismeigiu kuoliukus akmenuotan dugnan, užmetu ir laukiu šapalų. Laukiu 10min, 15min, pusvalandį, jau visą valandą, o meškerės viršūnėlės visai niekas net nejudina. Kažkaip nelabai suprasdamas kodėl, galvoju reikia kažkaip suktis iš padėties, kad nelikčiau sausas. Nusprendžiu gan drastiškai - keist vietą, ir nueinu kiek žemiau kiton ne kartą bandyton šapalinėn žūklavietėn. Vėl ta pati istorija - susismeigiu kuoliukus, užsišeriu, užmetu 100graminę šėryklą į srovę ant parandžio krašto ir laukiu. Reikėjo palaukt, gal tik trečiu metimu pakirbina. Pakertu, ištraukiu - kuoja. Metu vėl - ir vėl kuoja. Na ir pradeda visai smagiai viršūnikes lankstyt, net nėra kada krėslan prisėst. Ištraukiu kelis nedidelius (300gr) šapaliukus. Vėl eilinis užmetimas, netrumpas palaukimas ir kotas sudreba vos nevirsdamas iš kuoliukų - greit sureaguoju. "Ou mai gad", kokia jėga. Jau suprantu, kad turiu traukinį. Bet ramiai šaltais nervais ir pasitikėdamas sistema traukiu po biškelį kranto link. Štai jau ir pamatau storą sprandą, et koks gražuolis. Dar pasispardo, bando pasinešt link žolių, bet suvaldau ir jis jau krante. Bus tikrai virš kilo (paskui pasvėriau 1.2 kg)
Iš burnos tiesiog drimba pašaras
Metu gražuolį tinklelin ir džiaugiuos.
Metu šėryklą vandenin ir istorija kartojasi, sudrebinamas kotas, žuvies varginimas, tik šįkart mažesnis, bet taipogi storu sprandu ir taipogi stiprus kovotojas (700gr). Po to kibimai visai nurimsta, jau galvoj kirba mintis gal eit namo. Bet kad dar pašaro karmūškinio likę, reik gal išgaudyt. Ir po gero pusvalandžio man krapštant saulės kepinamą pakaušį taip sudrebina, kad net kaip per kokį sprogimą iš krėslo pašokau. Prišoku, pakeliu meškerę net nekirstamas ir deja bet jau priešininko anam gale nejuntu
. Ištraukiu - kabliuko "ba-baa". Nieko sau, kas per storspradis? Na bet pats kaltas, pražiopsojau kibimą ir akivaizdžiai pavėlavau paimt fyderį į rankas. Bus man pamoka, kad net ir nekimbant nereikia prarast budrumo. Persirišu kablį, užmetu vėl porą kukurūzų ant kabliuko ir vėl šveičiu srovėn. Saulė tiesiog jau svilina į galvą. Kažkas lyg atsargiai tampo masalą, bet taip net aiškiai nesuprantamai. Staiga vienas stipresnis lėtas patempimas ir iškart kertu. Yra. Irgi neblogas. Bet kiek patraukęs suprantu, kad kažkas čia netaip. Pompinu artyn, labai knieti pamatyt dėl ko čia taip netaip. Ogi parsitraukiu ir žiūriu - karšio nugara kyla paviršiun
Ką ans ten srovėj veikia, ir dar ant kukurūzo? Aš nieko ilgai negalvodamas jam duodu įkvėpt oro ir parčiuoždinu ant šono krantan. Ale toks kaip netikėtas siurprizas visai nieko, bus irgi virš kilo
Na o toliau visą pusvalandį visiška tyla. Bandžiau ir slieką, ir naktinį - niekas nepadėjo. Na bet po to baigės pašaras ir teko susivyniot meškerę ir namučių. Mažesnius šapalus paleidau namolio paūgėt, na o didieji "niam-niam" patroškinti orkaitėj.
Na čia kaip ir viskas iš atostogų. Bet vakar turėjau laisvą vakarą, ilgai trypčiojau, bet pasirinkau visgi žvejybą vietoj krepšinio finalo - vistiek amerikonai laimės
Šįkart šapalą vaikysiuos su bolonine meškere. Visi matyt žiūri kašę, tai Nemunas mano. Prisišeriu, imu Surf plūdę ir mėginu su ja prilaikyt. Per valandą laiko tokioj stiprioj srovėj niekaip su ja nesusidraugavau, bandžiau ir persvert daugiau nei dvigubai, visaip, bet nesigavo ir tiek. Tik susinervinau, numečiau į šoną ir pasiėmiau klasikinę su 3gr plūde. Va su ta jau viskas įprasta. Gaudau beje labai stiprioj srovėj, upės vagoj, ten praktiškai tik šapalai ir gyvena. Bet kažkodėl kibt nenori. Netgi turėjau prisikasęs bambardyrų, ir tie nieko nedomino. Pabandžiau pravest arčiau, čia iškart susigundė keletas kuojų, pora plakiokų. Tada vėl gryžau į vagą. Ir štai - šapalai jau atkuto. Keli mažiukai. Po kiek laiko išveliu vieną piktą puskilinį storasprandį. Ir sekančiu pravedimu po tokio pat plūdės niurktelėjimo pakirtęs suprantu, jog įsegu traukinį. Pradžioj net iš srovės neištraukiau. Užkibo gan toli paplukdžius plūdę, o dar prieš stiprią srovę traukt žuvį daug sunkiau. Šiaip netaip išlupau iš pagrindinės srovės, dabar traukiu tokiais zigzagais - šapalas važiuoja link kranto žolių, aš jį prilaikau ir apsuku, tada važiuoja lik pagrindinės srovės kur jį vėl apgręžiu link kranto. 6-7 tokie zigzagai, dar 4 spurtai pritaukus arti, jau net ranką paskaudo dirbat su 7m žaibolaidžiu. Negaliu perdaug forsuot, visgi pavadėlis nėra storas - 0.12mm. Bet štai jau pakišu trumpakotį graibštą ir suprantu, kad dvikovą laimėjau
Gražiai įmitęs 1,3kg raudonpelekis
Aj nu galvoju ir užtenka, mažyliai šapaliukai namo, kuojos/plakiai keptuvėn ir prie olimpiados uždarymo
Taigi ir vėl visai smagiai pasižvejojau
Taigi šiam kart tiek žinių iš trečia savaitė bartarusių nusekinto Nemuno pakrančių