Nr 65
Viena yra pamatyti, o visai kas kita yra perskaityti, kai gali vaizduotėje "nupiešti" daug didesnes žuvis, upę apie kokią svajoji, ir daugybę smulkmenų, kurių gali nepamatyti vaizdo įraše.
Galbūt pirmiausiai reikėjo Jus sudominti "knyga", o tik po to pastatyti filmą, bet laužyti nusistovėjusias normas taip pat smagu.
Sunkiai įsivaizduoju kur yra pradžia. Ar nauji metai, kai mėginome rasti atviro vandens tarp apšalusių Siesarties pakrančių, ar pirmieji mėginimai Šventojoje šąlant valui, žiedeliams ir nagams..
Kad ir kada jis būtų, visvien smagiau mėtyti voblerius prie atviro vandens, jei namie iš vienos dėžutęs į kitą.
Nemanau, kad namiškiai mane laiko visiškai normaliu ir beveik laukiu dienos, kai gimtadienio proga gausiu kelialapį nemokamai pasitikrinti psichinę būklę. Žinoma, galėčiau už juos sugalvoti kur kas praktiškesnių dovanų.. Sakykim dovanų čekį žūklės parduotuvėj, ar jeigu jau taip nori kelialapio, tai bent į Kolos pusiasalį.. Sunku įtikinti nežvejojančius asmenis, kad tau to reikia. Ypač kai žuvies parvežtos namo nėra matę. Džiaugiuosi bent, kad nevartoju alkoholio, nes neabejoju, jog manytų, kad važiuoju į "žvejybą" gerti..
Grįžtant prie tikro proceso aprašymo, turiu galvoje, kai dirbtinis masalas traukiamas norint suvilioti žuvį, tradiciškai pirmos žūklės nebuvo labai sėkmingos. Na, atvirai sakant, visai nesėkmingos. Nors nereikėtų visko piešti pilkai... Bent Neptūnas aukų nepaprašė..
Džiaugiuosi išaušus tokiai dienai, kai pagaliau pliusinė temperatūra laikėsi nuo ankstyvo ryto ir nereikėjo kovoti su apledėjusiais įrankiais, šaltuku ir siaučiančia pūga.
Kaip ir tikras pavasaris. Na, žinoma, šiek tiek žiemiškumo galima įžvelgti dairantis po pakrantes ir matant slūgsančius ledo luitus, 20 centimetrų sniego ir nepavasariškai žemą vandens lygį.
Jei ne Vegio pamokslas apie dorado stick'ą, tai kažin ar dar būčiau pasiryžęs kurti medžiagą, rašyti reportažą, tačiau spyris priverstinai išsitraukti jį iš dėžutės ir gerai padrožti vandenį davė atsaką. Net ir ilgai nereikėjo laukti. Antru metimu užsikabinus jį viduryje upės masalą sustabdė žvėriukas. Gaila, kad neteko jo pamatyti, tačiau esu pakankamai tikras, kad ant žvyruotą dugną liežuviu baksnojantį masalą nusprendė pamokyti kažkas taškuotas.
Deja vėliau viskas klostėsi ne margųjų žuvų gaudymo linkme.
Turiu omenyje, kad pasislėpusios po dėlių kamufliažu lydekos bandė nurėžti geltona spalva išmargintą voblerio uodegėlę.
Smagu ir jas palaikyti, tačiau dabar jų žvejyba yra tabu. Na, bet aš į jas ir nesitaikau, ir apskritai, šiame ruože per keletą metų esu sugavęs tikrai nedidelį kiekį aštriadančių. Bet taip jau (ne)pasisekė, kad šiandien joms nepatinka mano invazija į jų poilsio zoną. (Kažin ar lydekas su tiek dėlių galėčiau pavadinti aktyviomis)
Dar du kartus margašonės atsivijo masalą, palydėjo iš apačios, tačiau nesiryžo jo padalinti į dvi dalis, arba nusikabinti kaip suvenyro.
Pakeitus masalą į slaptą (na, dabar jis jau nebebus slaptas) ginklą - aštuoniasdešimtuką orbitą, vėl mėginau atrasti aukščiau upelio žiočių įsikūrusį atėjūną. Ir man pavyko.. Tiesą sakant tikrai maniau, kad tai nebus eilinė lydeka, tačiau traukiant į krantą, sulig kiekvienu jos uodegos linktelėjimu nuojauta vis blėso..
Tikiu, kad pavasarį jos dar atsiims keletą masalų už tokį šiandienos pasirodymą..
Na, kad nebūčiau išvadintas lydekų gaudytojų per nerštą, pasakysiu, kad tai nebuvo vieninteliai laimikiai.
Pasirodo reikėjo ieškoti kitoje vietoje. Toje pat, kur rudenį mačiau įspūdingiausią išėjimą, kur palaidojau dabar jau nebeslaptą ginklą.
Atėjęs radau smarkiai nuslinkusį krantą (Toje vietoje buvo atodanga, kurioje įsikūręs gyveno tulžys su šeimyna, tikiuosi, kad neapleis tų vietų, nuostabus paukštis). Demonstruoju pradedančiojo alpinisto vertus sugebėjimus, mėginu nenusiversti žemyn galva į nelabai šiltą vandenį ir leidžiu į darbą "mirtininkus" masalus, kurių nebūtų gaila palikti upės dugne. O čia tikrai yra kur įkinkyti voblerį. Jau pirmu metimu tenka krapštyti vilioklį iš netoli kranto gulėjusios šakos gniaužtų.
Kas kiekvieną pravedimą pasislenku šiek tiek žemyn, kad neapgaudytas liktų kuo mažesnis plotas, ir eilinio pravedimo metu pajaučiu nesmarkų "tympt tympt". Tai ne tas, ką jaučiau rudenį, bet taip pat smagu. Švelniai prilaikau žuvį, kad nesugalvotų lįsti į pakrantėje gulinčias šakas, bet leidžiu išsidūkti. Pakankamai nesunkiai susitvarkau ir parsivedu jį prie kojų, kur prasideda linksmoji dalis. Niekaip negaliu padėti spiningo ir normaliai paimti žuvies. Norėjau, kad jis gulėtų pusiau vandenyje, tačiau krantas nebuvo itin patogus..
Teko guldyti ant smėliuko. Greita matavimo operacija ir gražuolis keliauja namo..
Manau, kad tai buvo ankstyvųjų žvejybų pabaiga. Dabar ruošiamės artėjančioms šventėms, laukiame "atsidarančių" upėtakinių upelių, bandysime naujus masalus bei vietas.
Smagu atidaryti/uždaryti sezoną tokia gaida.
Visi gyvi padarai ruošiasi nerštui/ilsisi po neršto savo mėgiamose duobėse.
P.s. nuotraukos iš vaizdo įrašų, todėl nėra puikios kokybės, tačiau nenorėdamas ilgai laikyti ant kranto žuvų, teko kažką aukoti.
Iki kitų kartų, nei žvyno