Tuomet pradėsiu
Nr. 1
Rudeninis salatis
Žinau, jog nemažai yra forumiečių, kurie gaudo salačius ir pagauna, bet reportažo apie juos vis pasigesdavau. Taigi, šiek tiek detaliau, bet labai neišsiplėsdamas pakalbėsiu apie rudeninę salačių žūklę. Pavasarinius niuansus esu aprašęs žurnale "Žūklė", o čia bus mano pastebėjimai rudenėjant.
Ruduo, tas metas, kuomet kimba plėšrūnai. Bent jau taip traktuoja dauguma spiningautojų. Žinoma, žuvis kaupia maisto atsargas žiemai. O man ruduo- dagiausiai salačių žūklės metas, vien jau mano forumo slapyvardis įpareigoja apie juos pakalbėt
Taigi, krentant lapams ir artėjant šalnoms, ši žuvis pradeda būriuotis ir nutolsta nuo krantų, kuriuose vaikydavo mailiuką. Kai koks išsiduodavo, jog jau užklydo i savo "tipines" rudenines vietas ir vieną kitą sugaunu priekrantės zonoje su vobleriais, ieškodas lydekos ar šapalo:
Ir tai jau ženklas, jog jie greit pasirodys. Luktelėjęs savaitę kitą, jau kartais esant ryte šalnai, išsiruošiu į tikslinę jų žūklę.
Kaip ir minėjau, jie jau tolokai nuo kranto, todėl pagrindinis ginklas mano arsenale - vartiklės. Pjautines blizges retai naudoju, nebent reik labai tolimų metimų, bet su sunkesne paprasta vartikle pasiekt jų vietas galima tikrai.
Kalbant apie masalo spalvas, tai rudenėjant pirmenybę skiriu "šiltoms" spalvoms - variui ir žalvariui, o apniukusią dieną dažniau naudoju "baltą" metalą - nerūdyjantį plieną. Vartiklės metimas dažniausiai yra stačiu kampu srovei, bet neretai ir švysteliu "žemyn" - pasroviui ir traukiu prieš srovę, kiek netolygiai, tai pagreitindamas sukimą, tai sulėtindamas.
O jei trupmai apie salačių buveines rudenį, tai jie mėgsta sūkuriuotas vietas, neretai greitos tėkmės. O mažesnieji kiek atsitraukia arčiau krantų, kur yra "riba" tarp greitos ir lėtos srovės.
Laimikių dydžiai dabar, bent jau man, netokie, kaip seniau, kuomet tik pradėjau savo žvejo "karjerą". Pamenu, kaip tokie po 6-7 kg salačiai buvo įprastas laimikis ir 5 vnt. kasdien. Tokius matant ir man kilo noras su jeis pasigalinėt. Tėtis buvo ir yra puikus jų gaudytojas ir mažam man būnant akys ant kaktos iššokdavo tokius "paršelius" matant. Ačiū Jam už savo perduotą patirtį ir mokslą.
Na, tokių dydžių aš dar nepasiekiau, bet standartiniai Nemuno salatukai 2 - 3 kg yra dažnas laimikis, jei pasiryžti su jeis "prasidėt"
Kelios pastarosios dienos jų žūklėje nepasakyčiau, kad buvo labai rezultatyvios, laiko stoka ir pan., bet keletas realizuotų laimikių ir keletas malonumą teikiančių tuščių salačio smūgių sudrebino mano spiningą.
Smagu, jog šios žuvies vis dar yra mūsų upėse ir esant laisvam laikui, kol dar valas prie žiedelių nešąla, būtinai eisiu jų paieškot į upę įsibridęs
Nr. 1
Rudeninis salatis
Žinau, jog nemažai yra forumiečių, kurie gaudo salačius ir pagauna, bet reportažo apie juos vis pasigesdavau. Taigi, šiek tiek detaliau, bet labai neišsiplėsdamas pakalbėsiu apie rudeninę salačių žūklę. Pavasarinius niuansus esu aprašęs žurnale "Žūklė", o čia bus mano pastebėjimai rudenėjant.
Ruduo, tas metas, kuomet kimba plėšrūnai. Bent jau taip traktuoja dauguma spiningautojų. Žinoma, žuvis kaupia maisto atsargas žiemai. O man ruduo- dagiausiai salačių žūklės metas, vien jau mano forumo slapyvardis įpareigoja apie juos pakalbėt
Taigi, krentant lapams ir artėjant šalnoms, ši žuvis pradeda būriuotis ir nutolsta nuo krantų, kuriuose vaikydavo mailiuką. Kai koks išsiduodavo, jog jau užklydo i savo "tipines" rudenines vietas ir vieną kitą sugaunu priekrantės zonoje su vobleriais, ieškodas lydekos ar šapalo:
Ir tai jau ženklas, jog jie greit pasirodys. Luktelėjęs savaitę kitą, jau kartais esant ryte šalnai, išsiruošiu į tikslinę jų žūklę.
Kaip ir minėjau, jie jau tolokai nuo kranto, todėl pagrindinis ginklas mano arsenale - vartiklės. Pjautines blizges retai naudoju, nebent reik labai tolimų metimų, bet su sunkesne paprasta vartikle pasiekt jų vietas galima tikrai.
Kalbant apie masalo spalvas, tai rudenėjant pirmenybę skiriu "šiltoms" spalvoms - variui ir žalvariui, o apniukusią dieną dažniau naudoju "baltą" metalą - nerūdyjantį plieną. Vartiklės metimas dažniausiai yra stačiu kampu srovei, bet neretai ir švysteliu "žemyn" - pasroviui ir traukiu prieš srovę, kiek netolygiai, tai pagreitindamas sukimą, tai sulėtindamas.
O jei trupmai apie salačių buveines rudenį, tai jie mėgsta sūkuriuotas vietas, neretai greitos tėkmės. O mažesnieji kiek atsitraukia arčiau krantų, kur yra "riba" tarp greitos ir lėtos srovės.
Laimikių dydžiai dabar, bent jau man, netokie, kaip seniau, kuomet tik pradėjau savo žvejo "karjerą". Pamenu, kaip tokie po 6-7 kg salačiai buvo įprastas laimikis ir 5 vnt. kasdien. Tokius matant ir man kilo noras su jeis pasigalinėt. Tėtis buvo ir yra puikus jų gaudytojas ir mažam man būnant akys ant kaktos iššokdavo tokius "paršelius" matant. Ačiū Jam už savo perduotą patirtį ir mokslą.
Na, tokių dydžių aš dar nepasiekiau, bet standartiniai Nemuno salatukai 2 - 3 kg yra dažnas laimikis, jei pasiryžti su jeis "prasidėt"
Kelios pastarosios dienos jų žūklėje nepasakyčiau, kad buvo labai rezultatyvios, laiko stoka ir pan., bet keletas realizuotų laimikių ir keletas malonumą teikiančių tuščių salačio smūgių sudrebino mano spiningą.
Smagu, jog šios žuvies vis dar yra mūsų upėse ir esant laisvam laikui, kol dar valas prie žiedelių nešąla, būtinai eisiu jų paieškot į upę įsibridęs