Forumas apie mėgėjišką žvejybą

Draudžiama žvejoti : ŠAMUS [11.01-04.01]; masalui naudojant žuvelę* [01.01-04.20]; plačiažnyplius ir siauražnyplius VĖŽIUS [10.15-07.15]; be žvejo mėgėjo kortelių šias žuvis: lašišas, šlakius, sykus, upines nėges; upėse ir jų ruožuose išvardintuose taisyklių priede Nr. 1
Nauji įrankiai, masalai, reikmenys; žiniasklaida apie žvejus, įvairios naujienos bei kita informacija

 #19130   Agis
 22 Gru 2006 23:42
Susiradau direktoriaus pasta, bandau rasyti paciam radijuj ;-)

 #19133   Agis
 23 Gru 2006 00:36
Parasiau informacini laiskely "radijas 9" programų direktoriui.Ale taip norėjosi atrasti ir laidos vedėja, pasiknisau ir... :shock: "Laidos vedejas Aleksandras Burovas UAB "radijas 9" programu direktorius :lol: :lol: :lol:

Prie to pacio siandien zmona gryzus is darbo sako, ar tu girdejai apie vegeles pliurpe, sako buciau zinojusi telefona, tai buciau paskambinusi ir pasakiusi, ka cia zmones klaidinat, juk draudimas vegelems.
Reiskiasi zino ir ji, kodel vyras vakare namie sedi :-D

 #19139   spiridonas
 23 Gru 2006 08:29
Agi, :gutgut - ne kalbom, o darbais mes Tevyne mylim! :grin:

 #19179   Vytautas
 24 Gru 2006 07:38
bet gi tas draudimas tik mums, t.y kurie su meskerem gaudo, o tinklais traukti leidziama. kokia nauda is to draudimo, tik tinklininkams dabar geriau.

 #19185   spiridonas
 24 Gru 2006 09:08
tikriausiai, buvo tyketasi, kad vegeliu zukles draudimo metu bus pristabdytas ju barbariskas pakirtinejimas trisakiais nerstavietese, bet kiek suprantu, ivedus draudima, nelabai kas kontroliuoja padeti. Nezinau kaip ten su ju pakirtinejimais, bet vegeles ir toliau sekmingai gaudomos zemiau nerstavieciu nors ir "draudimo" laikas. prie to sklinda ir dar viena ideja: ar nebutu efektyviau uzdrausti vegeliu zukle tik tam tikrose vietose-vegeliu nerstavietese, kurios puikiausiai zinomos.

 #19271   Agis
 26 Gru 2006 23:29
Vytautai, taigi ne as ta draudima sugalvojau, man kaip ir tau liudna, taciau ystatyumu ir taisykliu turime laikytis, kadangi save laikome zvejais megejais.Tuo paciu as noriu, kad ir masines informacijos priemones neklaiduintu zveju.

 #21024   Aukstaitis
 17 Sau 2007 08:45
Stintų mažai dėl šilto ir audringo oro
Irmantas Paliakas, "Vakarų ekspresas"
2007 sausio mėn. 17 d. 08:12

Nors ir negausiai, tačiau šviežiais agurkais kvepiančios stintos Klaipėdoje pardavinėjamos. Kilogramas jų naujajame turguje kainuoja 7,5 lito, senajame - nuo 8 iki 9 litų. Parduotuvėse ši žuvis būna brangesnė, tačiau ten jos rasti apskritai nepavyko.
Turguje sutiktas žuvies tiekėjas sakė, jog į naująją turgavietę vakar buvo atvežta apie 100 kilogramų Kuršių mariose pagautų stintų. Žmonėms perkant po 2-3 kilogramus tokio kiekio nelieka akimirksniu.

Pasak Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos Žvejybos Baltijos jūroje departamento Žvejybos kontrolės skyriaus vedėjo Erlando Lendzbergo, stintų karštligė ankstesniais metais prasidėdavo jau gruodį. Šį gruodį prekyvietėse jų taip pat buvo, tačiau labai mažai.

Stintos gaudomos tinklais priekrantėje, kur žvejai plaukioja mažais laiveliais. Audros, stiprus vėjas bei apskritai netinkami žvejybai orai nulėmė šį sezoną silpną priekrantės žvejybą - tik vienetai ryžtasi, sulaukę ramesnio oro, plaukti ir gaudyti žuvį.

Be to, dėl rekordiškai šiltų orų šią žiemą ir pačios stintos Baltijos jūroje bei priekrantėje pasirodo tik epizodiškai. E. Lendzbergas pasakojo, jog Baltijos jūros žvejai anksčiau stintų sugaudavo tralais - kaip strimelių priegaudą, - tačiau šiemet specifinio kvapo žuvies nebuvo.
_________________

 #21888   Aukstaitis
 26 Sau 2007 12:06
Žvejai nori palikti verslą
Adelė Žičkuvienė, "Klaipėda"
2007 sausio mėn. 26 d. 11:44

Išsidalinę karšių, sterkų ir stintų kvotas marių žvejai ketvirtadienį balsavo už galimybę išeiti iš verslo europietiškai. Ginčų dėl leistinų pagal kvotas sugauti žuvų - sterkų, stintų, karšių, nebuvo. Šiemet Kuršių mariose žvejos 72 įmonės. Jos galės sugauti 470 tonų karšių. Tai 10 tonų daugiau nei pernai.

Sterkų kvota sumažinta 5 tonomis. Jų įmonės galės sužvejoti 120 tonų. Daugiausiai, net 450 tonų, leista pagauti neršti į Nemuno žiotis plaukiančių stintų.
Žuvininkystės departamentas siūlo mokėti po keliasdešimt tūkstančių iš Lietuvos biudžeto arba 2-3 kartus didesnes išmokas iš ES fondų. Europinius pinigus gautų ne visi, nes labai griežtos jų panaudojimo sąlygos. Žvejai balsavo už tai, kad gautų didesnius pinigus, nors ir sunkesnėmis sąlygomis.

 #21891   tuomahaukas
 26 Sau 2007 12:11
Vakar skaičiau kad Kauno MŽD nuėjo savais keliais: medžiotojai- sau, žvejai- sau.

 #22507   eLPi
 02 Vas 2007 14:23
Kad Kursiu mariose zuvies butu daugiau ....

Skelbia karą kormoranams

Aplinkos ministerijos valdininkai žada su žvejų priešais kormoranais pradėti kovą nuo vasario, dar jiems neparskridus į perimvietes.
Jei lietuviai turėtų daugiau jūrinių pasakų, ne tik apie Eglę žalčių karalienę bei Jūratę ir Kastytį, ko gero, jų blogiukai būtų ir kormoranai. Pamario krašto darželinukai vietoj dainelės „Muškit vilką pilką“ užtrauktų „Muškit kormoraną juodą“. To žuvalesis paukštis nusipelnė daugiau nei prieš 15 metų įsitvirtinęs Juodkrantės pe-rimvietėje, kartu su marių žvejais dalindamasis žuvų laimikius.
Ilgai burnoję dėl mažėjančių valksmų marių žvejų asociacijos „Lampetra“ vadovai užsakė Ekologijos instituto mokslininkams atlikti konkrečius tyrimus, kiek šie gudrūs ir baugštūs paukščiai per sezoną išnaikina žuvų.
Apskaičiuota, kad vienišius paukštis, neturintis „antrosios pusės“, per dieną sulesa iki 400 gramų žuvų. Kai išsirita jaunikliai, vienas kormoranas, nešdamas į lizdą maitinti atžalas, suvartoja iki 700 gramų žuvų. Per sezoną Juodkrantės 2800 kormoranų kolonija apytiksliai suryja nuo 300 iki 500 tonų žuvų. Maždaug tiek jų gali sugauti visi lietuviškosios pusės žvejai verslininkai.

Ruošiasi teoriškai

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys pripažino, kad kormoranai yra tie paukščiai, kuriuos galima šaudyti, gaudyti ir kitokiais būdais naikinti. Kovai su vis labiau marias užkariaujančiais sparnuočiais pernai buvo skirta apie 50 tūkstančių litų. Ne mažiau tikimasi ir šiemet. Aplinkosaugininkas tikino, kad kai kurių privačių žvejybos tvenkinių savininkai už vieną nušautą paukštį mikliems šauliams moka iki 30 litų. Tačiau kormoranai ne tokie paukščiai, kurie tampa lengvu jų tykančių žmonių grobiu. Pajutę, kad šaudoma tik šviesiu paros metu, į tvenkinius jie ėmė skristi sutemus.
L.Budrys teigė, kad šiemet su kormoranais kovoti ruošiamasi iš anksto. Žadama veiklos planą sudaryti dar šį mėnesį. Tačiau kaip ir kas kormoranus Kuršių mariose turės naikinti, „Lampetros“ asociacijos vadovas V.Domarkas teigė kol kas jokių nurodymų negavęs. Jeigu būtų tam skirta lėšų, gal kai kas vietoj žūklės mieliau imtųsi kormoranų medžioklės.

Kormoranai - brakonierių priedanga

Nuo 1975 metų, kai pirmosios kormoranų poros įsitaisė Juodkrantės sengirėje, paukščius stebintis ornitologas Gediminas Gražulevičius turi savą požiūrį. Nors Ekologijos instituto mokslininkai suskaičiavo, kiek vienas kormoranas suryja žuvų per parą ir visi kartu per sezoną, bet gal jie dar netyrinėjo, kokių rūšių žuvimis paukščiai minta.
Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojo teigimu, kormoranai daro ne tik žalą. Šių sparnuočių racione yra iki 50 procentų kuojų, 10 procentų baigiančių marias užkariauti menkaverčių pūgžlių, 10 procentų ešerių ir tik 30 procentų kitų žuvų. Žvejams „nusikaltusiems“ paukščiams tuštinti marias padeda ir jose žiemojantys dančiasnapiai, kirai, žuvėdros, antys narūnės. Žvejai verslininkai nei ešerių, nei juolab pūgžlių nežvejoja. Jų laimikiuose geidžiamos žuvys - sterkai, karšiai, unguriai, stintos. Visą kaltę dėl marių tuštėjimo suversti kormoranams būtų neteisinga. Gali būti, kad dėl menkėjančių laimikių daug kaltesni yra patys žvejai ir ypač tie, kurie brakonieriauja arba nuslepia tikruosius sugautų žuvų kiekius.

Gamins patiekalus iš kormoranų

Neturi aplinkosaugininkų „nuleistų“ instrukcijų, kaip šį pavasarį kormoranus naikinti, ir Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai. Jo direktorė Aurelija Stancikienė siųsti savo pavaldinių šaudyti kormoranų į Juodkrantės sengirę kol kas nežada.
Pareigūnė sakė mačiusi, kaip nušautus paukščius žmonių labui panaudoja norvegai. Su vienu Neringos restoranu A.Stancikienė teigė susitarusi ir pati. Jo kulinarams pateikusi konkrečius egzotiškų patiekalų iš kormoranų receptus. Jeigu Kuršių nerijoje kadaise buvo populiari varniena, ne ką prastesnių patiekalų galima būtų paruošti ir iš kormoranų mėsos. Tai ji sužinojusi lankydamasi viename Norvegijos nacionaliniame parke. Ten kormoranai peri ant uolėtų jūros pakrančių. Parko darbuotojai tiksliai apskaičiuojantys, kokio dydžio yra kolonija, kiek joje galėtų išsiristi jauniklių. Tada numatoma, kiek paukščių galima nušauti ir panaudoti egzotiškiems patiekalams. Tai, jos manymu, racionali Baltijos šiaurėje gyvenančių kaimynų patirtis. Ją būtų galima pabandyti pritaikyti ir Kuršių nerijoje.
Kai kurių ornitologų teigimu, jei kormoranai bus išnaikinti vienoje vietoje, jų gali atskristi iš kitų perimviečių, kurių ne tik aplink Kuršių marias, bet ir Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje yra šimtai. Nereikėtų pamiršti ir to, kad kormoranai įtraukti į Europos Sąjungos programą „Natūra -2000“ ir yra saugomi.
Neturint tikslios paukščių reguliavimo programos, užsimoti juos beatodairiškai naikinti būtų neprotinga.

paimta is dienrascio Klp

 #22508   eLPi
 02 Vas 2007 14:26
...o cia kita nuomone, pasirodo kormoranai naudingi

Užplūdo menkavertės žuvys


Turguje žuvų kainos prilygsta mėsai ir vis dar kyla. Žvejai tikina, kad kainas kelia žūklei nepalankūs orai ir į tinklus patenkančios menkavertės, tik pašarui naudojamos žuvys.

Žvejojo kelias paras

Viena iš priežasčių, kodėl turguje šią žiemą mažai šviežių menkių, stintų, marių žuvų, yra tai, kad jas paimti iš jūros sudėtinga. Laiveliu ar menka valtimi, nors ir šiek tiek patobulinta, plaukti per priekrantės bangų mūšą, o paskutinėmis dienomis dar ir per tirštą ledo ižą, reikia ne tik įgūdžių, bet ir ryžto.
Gruodį ir sausį galima suskaičiuoti ant rankų pirštų dienas, kai žvejai statė tinklus stintoms.
Atkakliausi žvejai verslininkai jau bandė laimę ir mariose, ir jūros priekrantėje nuo šiaurinio molo iki Palangos. Jūros pakrantėje jų tykojo dar viena kliūtis. Staiga atšalus orams ne vieno žvejo atsigabentas pakabinamas valties variklis „ožiavosi“ ir nepasidavė įkuriamas. Vieni vyrai, apsivilkę neperšlampamą aprangą, rizikavo lįsti į ledinį vandenį ir tik jiems žinomu būdu įkurti atvirą liepsną, kad ja pašildžius variklį šis atgytų. Kiti prie paliktų stintinių tinklų kapstėsi irklais. Tie, kurie darbavosi irklais, prakaitą liejo, o sėdėjusiems be darbo - šaltis padus kuteno. Tokia jau tik nedaugeliui žinoma ir matoma žvejo kasdienybė. Atpildas už ją – į tinklą patekusios žuvys.

Laimikis – jūros velniai

Iš pirmo žvilgsnio žuvimis nusagstytas stintinis tinklas ne visada jo šeimininkui žada gerą uždarbį. Ties Nemirseta priekrantėje statantis savo tinklus senas žvejys palangiškis Pranas Montvydas pasakojo, kad šią žiemą į tinklus lenda ne tiek menkės, stintos, plekšnės, kiek menkavertės žuvys. Neretai iš gausaus laimikio lieka tik trečdalis vertingų žuvų.
Pradėjus rinkti iš tinklų stintas paaiškėja, kad į juos yra patekę šimtai builių, žvejų vadinamų jūros velniais. Nors ši savo grėsminga išvaizda ir pašiauštais spygliais žuvis yra taikus padaras, bet žmonių maistui paprastai nenaudojama. Jūrų velniai priekrantės vandenyse dažniausiai, kaip ir stintos, ganosi žiemą. Tad kartu ir į tinklus įsivelia. Tik, skirtingai nei agurkais kvepiančios žuvelės, jūrų velniai naudojami gyvuliams, dažniausiai - kiaulėms šerti. Ir tai dėl aštrių builių dyglių ne kiekvienas ūkininkas su jais terliojasi.
Kodėl priekrantės vandenis taip pamėgo jūros velniai, Žuvininkystės tyrimų laboratorijos mokslininkai konkrečių priežasčių įvardinti negalėjo. Anksčiau žvejų tinklams grėsmę kėlė vėžiagyviai. Tinklai, ypač vasarą, būdavo aplipę mažais vėžiukais, kurių išrankioti neįmanoma. Dabar jų gausa žvejai nebesiskundžia. Tikimasi, kad ir builiai, kaip užplūdo priekrantę, taip ir pranyks. Tačiau kol kas jie patekę į tinklus kartu su stintomis žvejams pridaro daug žalos. Žuvims irgi nėra geidžiami kaimynai, nes maitinasi jų ikrais.

Marias užplūdo pūgžliai

Ne ką geresni stintų laimikiai iki šiol lydėjo ir marių žvejus. Priekrantėje ir mariose turinti leidimą žvejoti Vytauto Stančaičio įmonė išmėgino laimę visur. Priekrantėje statyti tinklus trukdo dažnos audros.
Ilgą laiką vyravus šiltiems orams į Kuršių marių gilumą stintos plaukti šią žiemą nesiskubino. Dažniausiai būriavosi uosto akvatorijoje. Pavieniai žvejai mėgėjai su meškerėmis jų pagaudavo daugiau nei tinklus mariose pastatę verslininkai.
Sausio pradžioje stintų žvejams ypač nesisekė žvejoti prie Ventės rago. Vietoj stintų tinkluose rasdavo daugybę pūgžlių. Jų mariose kas metai vis gausėja. Būtų pusė vargo, jei nereikėtų tų nenaudėlių rankomis iš tinklų rakinėti. Nuo jų dygliuotų pelekų delnai lieka suraižyti lyg aštria stiklo šuke. Vargo daug, o naudos – jokios.
Žvejų nuomone, pūgžliai ėmė nekliudomi viešpatauti mariose todėl, kad sunaikintos sovietmečiu klestėjusios ančių fermos. Pūgžliai būdavo gaudomi specialiai joms. Menkaverčių žuvų kolonijas šiek tiek apmažina kormoranai.
Žvejai baiminasi, kad nesiimant jokių priemonių menkavertės žuvys - pūgžliai, ožkos, gali išstumti iš marių ir taip nykstančius sterkus, žiobrius, karšius.

paimta is dienrascio Klp

 #23310   tuomahaukas
 06 Vas 2007 11:40
Vidury Lampėdžių karjero įlūžęs studentas sugebėjo išsikapanoti pats

Ketvirtadienio vidurdienį vos per plauką išvengta tragedijos Lampėdžių karjere. Patikėjęs ties krantu žvejojusių lampėdiškių patikinimu, kad visą karjerą padengęs tokio paties storio ledas, kaip prie kranto, maždaug 120 metrų nuo jo įlūžo Lietuvos veterinarijos akademijos magistrantas.

Anot dvidešimt šešerių metų nelaimėlio, tai, kad jam pavyko išsigelbėti - tolygu stebuklui.

Žutbūtinė dvikova vandens tyruose

“Buvau jau beveik viduryje karjero, kai staiga atsidūriau iki kaklo vandenyje, - pasakojo jis vakar dienraščiui. - Paaiškėjo, kad nelaimės vietoje ledas tebuvo apie vieną centimetrą storio, tačiau gylis - turbūt apie dešimt metrų.”

Apie aštuoniasdešimt kilogramų sveriantis nelaimėlis teigia nesutrikęs, tačiau kiek bandė užsikabinti už ledo krašto, tiek šis lūžo. Laimė, pavyko išsilaikyti nepanirus po ledu.

Netrukus dugnan ėmė tempti ir permirkusi žvejo apranga, būdama sausa sverianti apie tris kilogramus. Avėti ne mažiau sunkūs batai nuskendo pirmiausiai.

Pašnekovo teigimu, apie penkias minutes jis bergždžiai bandė kaip nors užsikabaroti ant ledo. Po to pradėjo šauktis pagalbos. Deja, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Ko gero, suvokimas, kad nėra iš kur tikėtis pagalbos, ir lėmė stebuklą. “Net nežinau kaip, tačiau kažkaip sugebėjau užsiridenti ant ledo”, - prisimena pašnekovas, vakar dievagojęsis, kad daugiau niekada neis žvejoti į Lampėdžių karjerą.

Tuos daugiau kaip šimtą metrų iki kranto nelaimėlis ėjo vienomis kojinėmis, nuo drabužių varvant vandeniui. Nors kojas gėlė šaltis, palyginus su tuo, iš kokių spąstų ką tik per stebuklą pavyko ištrūkti, tada atrodė menkniekis.

Lampėdiškių, žvejojusių tik apie dvidešimt metrų nuo kranto ir drąsinusių magistrantą nebijoti paėjėti iki karjero vidurio, jau nebebuvo.

Neliko vienas nelaimėje

Likimo ironija: ugniagesius gelbėtojus nelaimėliui pagalbon iškvietė viena netoli karjero gyvenanti jauna moteris, neslėpusi, kad jau daugiau kaip pusmetį galynėjasi su labai sunkia liga. “Žiūrėjome su drauge ir jos vyru pro langą, ir visa tai įvyko tiesiog mūsų akyse, - pasakojo dienraščiui moteris. - Nedelsdama puoliau kviesti jam pagalbos.”

Kauno ugniagesių gelbėtojų atstovo spaudai Aurelijaus Lukausko teigimu, gavę pranešimą apie Lampėdžių karjere įlūžusį žmogų, jų tarnybos narai atstumą nuo Nemuno gatvės, kurioje - jų dislokacijos vieta, iki Lampėdžių įveikė per dešimt minučių.

Nelaimėlis dienraščiui pasakojo pamatęs atbėgančiuosius į pagalbą, likus iki kranto maždaug penkiems metrams. Prieš tai jis buvo atkreipęs dėmesį, kad kažkoks panašus į gelbėtojų automobilis važinėja pakrante, tarsi kažko ieškodamas. A.Lukausko patvirtinimu, kad panašių nelaimių atveju labai svarbu, kad iškviestą pagalbą kas nors pasitiktų prie pagrindinio kelio. Juk tokiais atvejais auksinė kiekviena sekundė.

Pagalbos ranką ištiesė ne visi

Į ugniagesių gelbėtojų glėbį tą ketvirtadienio vidurdienį patekęs nelaimėlis vakar su dėkingumu prisiminė jų suteiktą pirmąją pagalbą: “Buvau nuvestas į tarnybinį automobilį, jame pareigūnai padėjo nusivilkti peršlapusius drabužius, apmuturiavo kailiniais bei iškvietė greitosios medikus.” Pastarieji išvežė sušalėlį į ligoninę.

Pasak nelaimėlio, Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės medikai, pas kuriuos jis nuvežtas pirmiausiai, jo nepriėmė - liepė vežti į Kauno apskrities ligoninę - pagal gyvenamąją vietą. Pastarojoje būtina tokiais atvejais pagalba jam teikta apie keturias valandas. “Šiandien jaučiuosi visai neblogai, tik truputį peršti gerklę”, - vakar pasakojo medikų į namus išleistas magistrantas.

Pasiteiravus, kokia buvo namiškių reakcija, sužinojus apie tokį jo nuotykį, pašnekovas neslėpė, kad labiausiai dėl to supyko mama, ir anksčiau nelabai toleravusi sūnaus pomėgį žvejybai.

Akcentuodamas, kad ketvirtadienio įvykis Lampėdžių karjere - pirmoji šią žiemą nelaimė Kauno bei jo apylinkių vandens telkiniuose, kuriuos sukaustęs ledas, Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovas spaudai A.Lukauskas priminė, kad atsidūrus tokioje situacijoje svarbiausia - nesutrikti. O kad įtempus visas jėgas įmanomas stebuklas, įrodė ir ši laimingai pasibaigusi nelaimė.

Greta Čižinauskaitė,
Kauno diena, 2007.02.03

 #23332   banditas
 06 Vas 2007 17:21
Eina sau net baisu pasdare, pagalvojus apie maudymasi tokiam vandeny. Gerai kad laimingai baiges... :?

 #27982   Skumbrotas
 03 Bal 2007 13:45
Straipsnelis iš vakarykštės "Klaipėdos":

Adelė Žičkuvienė

Griežtėja žuvų gaudymas ir pardavimas.

Nuo šios savaitės įsigalios nauja žvejų laivų tikrinimo ir žuvies produktų įvežimo į mūsų šalį tvarka.

Žvejybos Baltijos jūroje departamentas iš pavaldinių reikalaus tikrinti ne tik į žvejų uostelį parplaukusius laivus, bet ir kitaip įvežamas žuvis.

Departamento vadovo Vaclovo Petkaus teigimu, siekiama sustiprinti vadinamąją žuvų sugavimo atsekimo grandinę nuo jų patekimo į laivą iki pirkėjo.

Žuvininkystės kontrolieriai dabar tikrins ne tik iš jūros į žvejų uostelį grįžusius laivus, bet ir tuos, kurie į Klaipėdą atplukdys žuvų krovinius iš kitų šalių.

Nuo šios savaitės pareigūnai tikrins ir įmones, kurios gamina žuvų konservus ar kitokiu būdu perdirba žuvis. Radus pažeidimų perdirbant neverslinio dydžio žuvis perdirbėjai bus skiriama iki tūkstančio litų bauda.

Prisidėti prie kontrolės, kad į rinką nepatektų neverslinio dydžio žuvys, kviečiama ir visuomenė. Pastebėjus, kad turguose ar kitose vietose prekiaujama nestandartinėmis žuvimis, kviečiama pranešti kontrolieriams.

Žvejojant ir realizuojant neverslinio dydžio žuvis labai sparčiai nyksta Baltijos jūros žuvų ištekliai.


Kažkoks judesys prasidėjo. Duok Dieve, jei tai nepasibaigs eiline pokazucha, tipo "matot - dirbam"... Uždėjus apynasrį ir privertus verslininkus oficialiai parodyti viską ką sugauna ir susimokėti visus mokesčius problema išsispręstų savaime - kokie du trečdaliai jų spjautų į tą užsiėmimą ir pasiieškotų kito darbo, tuo pačiu sumažėtų ir tinklų ...
O dėl "verslinių žuvų dydžių" - asmeniškai turguje retai matau tokių, 9/10 visad būna mažesnių dydžių, tipo "atsitiktinė priegauda" :evil:

 #41777   gelmės
 02 Lap 2007 09:34
Lapkritiniame "Žvejys "žurnale gana potrumpis straipsnis apie Kamštuko pagautą lydeką varžybų metu dirbtiniais masalais. Bet malonu skaityti, kai šiek tiek šį vaikį pažysti. ;-) Dar kartą jam sėkmės.

 #46932   eLPi
 04 Sau 2008 15:54
Patirtis, malonūs įspūdžiai, gera nuotaika

Aktyviems Lietuvos muselininkams Lenkijos upė San yra gerai žinoma. Joje žvejota ir šiemet. Ir gana sėkmingai bei pakiliai.
Sukaupę papildomos informacijos (pasinaudojus asmeniniais ryšiais) apie San, pensionatą Gavare, grupė klaipėdiečių, muselinės meškerės mėgėjų, per 14 valandų įveikę atstumą Klaipėda–Lesko (1400 km) atsirado žūklavietėje, įsikūrė ir pradėjo savo „misiją“.
Jau pirmą dieną teko patirti ir netikėtų nepatogumų. Vyrai, įsigiję licencijas ir nuvykę į upės ruožą, rado ten per 30 žvejų. Kitos išeities nebuvo: reikėjo prisiderinti prie aplinkos ir rasti vietą meškerioti. Buvo nejauku, kai pro ausis, nosis, akis skraidė kitų sviesti valai, nes šalia meškeriojo ir nepatyrę muselininkai.
Bet klaipėdiečiai ir tokiomis sąlygomis pagavo ir didesnių, ir mažesnių kiršlių, upėtakių, išbandė savo masalus.
Teko matyti vieną lenką, kuris pagavo 51 cm upėtakį. Tuoj atsirado inspektorius, kuris pamatavo žuvį, pagyrė žveją. Beje, pirmomis dienomis inspektorius ir svečius atidžiai stebėjo, tikrino jų sąžiningumą. Pastabų jokių nebuvo (ir negalėjo būti: mūsiškiai meškeriojo kultūringai).
Įdomiai sekėsi paskutinę (ketvirtąją) žvejybos dieną. Rytą smarkiai lijo. Teko meškerioti ir tokiu oru (nelauksi, kai laikas – pinigai). Vanduo buvo drumzlinas, kakavinis. Meškeriojo vyrai be rezultatų. Teko migruoti upe aukštyn, tikėjosi rasti švaresnio vandens. Pasisekė. Toje vietoje vandens spalva, nors ir kakavinė, netrukdė žuvims gyventi savo gyvenimo. Klaipėdiečiai sėk-mingai meškeriojo sausomis CDC muselėmis. Dirbti, žinoma, buvo sunkiau, bet įdomiau.
Muselininkai kelione į Lenkiją liko patenkinti. Kiekviena meškeriojimo diena paliko įspūdžių, nustebimų, džiaugsmų ir pamokų (o kai kuriais momentais ir validolio prireikdavo...). Vyrai pagavo gražuolių kiršlių, upėtakių, šapalų. Kaip ir buvo sutarę: visas žuvis paleido atgal.
Meškeriotojai neslėpė ir kitų pastebėjimų: San upėje 40-50 cm kiršliai laikosi 40 cm gylyje mažomis grupelėmis – po 30. Gražu matyti tokį vaizdelį. Motelyje vienas asmuo maitinosi (pusryčiai, pietūs, vakarienė, alus, 50 g) ir gyveno už 85 litus. Licencija vienai dienai – 50 zlotų (specialiame ruože – 70 zlotų).

paimta is dienrascio Klp

 #51423   gelmės
 25 Vas 2008 09:33
Na va, blyn. :twisted: Perskaičiau, kad Vilniaus rajone trys žvejai nuskendo. Du jauni, vienas pačiame žydėjime. Oi... :evil:

 #54155   eLPi
 21 Kov 2008 10:03
Rekviem plastmasinei musei

Avižų laukas net skambėjo nuo svirpiančių žiogų. Žinojau, kad jie – šapalų skanėstas, bet nebuvau bandęs žvejoti su žiogais museline meškere. Vis ta plastmasinė musė; nors su ja kartą teko pagauti 21 šapalą ir pusės kilogramo salatį. Vėliau upių aukštupiuose krito keli upėtakiai, keli kiršliai... Artėjau prie seno posūkio. Diena papuolė tvanki, be vėjo. Pats tas gaudyti šapalus.

Žiogas žiogui nelygu

Skubėjau. Žengdamas pieva, vos neužmyniau žiogo. Didelio. Žalio. Svirplio. Gal pasiimti? Įsigrūdau kelis į polietileninį maišelį. Paskui dar kelis. Dėl viso pikto.

Pradžioj gaudžiau su plastmasine muse. Pirminės vietos buvo tuščios. Pintas konusinis valas kapojo orą, žegnojo vandens paviršių pakrūmėse. Bergždžiai. Taip bešvytruojant nuskrido vienas muselės sparnelis paskui kitas. Pririšau dar vieną; ir tas nulėkė. Likau be masalo. Atėjo eilė žiogams. Skaičiau, jog sunku užmesti natūralų masalą museline meškere. Reikia švelniai, atsargiai, iš vieno karto. Apie tai rašė Vladas Audronaša-Suchockis. Jis buvo net įvaldęs savitą metimą – pusiau skliaustiną riestinį. Vėliau rašytojo vardu ir pavadintą.

Upė pagilėjo. Įbristi iki reikiamos vietos nebeužteko ilgų guminių kelnių. Ech! - įlindau pusnuogis; vis tiek tvanku. Vandens beveik iki kaklo. Dantyse polietileninis maišelis su žiogais. Pasaitėlio gale pririštas šiaip ne taip rastas kuprinėj didesnis kabliukas, ant jo užmautas žalias storulis. Švystelėjau. Dar. Žiogas kaip akmuo tėkštelėjo į vandenį. Kažkas ne taip, pagalvojau. Reikia iš žaliašonio ištrėkšti tirštą masę, kad taptų lengvesnis. Užmečiau. Ir tada visai netoli, už 5-6metrų, iškyla balkšvaburnis. Ramiai, neskubėdamas praveria mėsingas lūpas ir, lyg džiūvėsį grauždamas, suryja žaliakojį. Aš net išsižiojau. Kas per įžūlumas? Kertu. Bambukinis kotas tirtėdamas sulinksta. Jaučiu jėgą. Sunkius, lėtus smūgius. Stambus! Mano viduj kažkas verda, kunkuliuoja; kažkoks saldus jausmas. Tačiau meškerykotis staiga išsitiesia. Vandens paviršiumi beviltiškai slidinėja plikas kabliukas. Užveriu kitą žiogą. Kartojasi beveik tas pats. Dar ir dar. Nebesuvokiu, kas čia vyksta. Rankos ima drebėti,- juk kimba tokie dideli. Va ir paskutinis svirplys. Praryja ir tą. Kertu pyktelėjęs. Šapalas taip pat timteli stipriau. Pokštelėjo pasaitėlis. Nei kabliuko, nei žiogo, nei žuvies. Greičiau į krantą. Tik dabar pamatau žvejį. Jis viską matė. Nė žodžio netaręs, duoda kabliuką ir... keletą žiogų. Tik jie nedideli, ne žali, su rudais, rausvais šonais. Ai, derės. Vėl brendu. Jau šiek tiek aprimęs. Svarbu kertant nepersistengti. Pasisekė. Papuolė didelis, gal pats stambiausias. Toks eina ramiai, nelakstydamas prieš srovę ar pasroviui. Kotas linksta beveik nuo rankenos. Kad tik pasaitėlis atlaikytų. Po truputį žuvis artėja. Išlindo šapalas, pasidabinęs žolės stiebeliais lyg auskarais. Prigirdžiau oro. Visai aprimo. Už žiaunų, ir bristi į krantą. Namuose pasvėriau: 1700g Va toks pirmas museline meškere natūraliu masalu pagautas storasprandis.

Tai bent kibimas

Priėjau sėklių. Anoje pusėje kyšojo molinis skardis. Žinojau, kad tokiose vietose ganosi stambūs strepečiai – gan stiprios sidabrašonės žuvys. Seklumos pabaigoj, apgaubtos pakrūmių tamsos, gerai ir nesimatė, koks gylis. Srovė draikė žolių kasas. O tarp jų ant dugno,lyg prisegti, tupėjo jelčiai, bėgūnai. Taip strepečius vadina. Na ir pakišau jiems pievinių žiogelių. Žuvys taip puolė, jog atrodė visai nesimaitinusios. Darbavausi iš peties. Pagavau daug. Užsimiršau. Nepastebėjau, kada iš kito kranto atplaukė žmogus ir atsistojęs šalia stebėjo, kaip po kiekvieno metimo pagaunu strepetį. „Gyvenime nieko panašaus nesu matęs“,- tepasakė jis, tirtėdamas nuo vėsos ar nuo susijaudinimo.

„Kas per meškerė, kas per valas, kaip čia mėtyti?“ - klausinėjo jau krante. Daug teko aiškinti. Nežinau, ar jis ką suprato. Tegu. Buvo vis tiek smagu.

Išmokau rinkti žiogus

Praėjo keletas metų. Įnikau žvejoti su žiogais. Gerai sekėsi. Išmokau anksti rytą rasos pritvinkusioje žolėje be vargo prisirinkti šimtą ir daugiau pievinių žiogų, palikdamas plačią brydę iki upės vandens. Išmokau juos laikyti plastmasiniame buteliuke, kuris kadaruodavo po kaklu. Taip patogu... Įnikau, užmiršdamas aibę nuostabių dirbtinių muselių. Jų nerišau. Kam? Tokia buvo mąstysena: na ir kas, kad ant vandens paviršiaus nekaip išsitiesdavo pinta kaproninė gija; na ir kas, kad valas pirma žiogo paliesdavo vandenį; na ir kas, kad gali palaukti, kol žuvis praris masalą, ir tik tada pakirsti; na ir kas... ech tie žiogai. Tebūnie. Vis tiek smagu. Tegu.

Andrius Vanagas

paimta is dienrascio KLP

cia mintis nemokantiems risti museliu :-D

 #59613   eLPi
 10 Geg 2008 10:30
Patiko :lol:

Žvejyba Rusijoje: nesėkmių ruožas su kliūtimis

Netoli Astrachanės savaitę praleidusi lietuvių kompanija nutarė, kad to nenorėtų pakartoti už jokius pinigus

Maskvą ir Rusiją skiria siaubo romanas. Pramoginių renginių organizatorius Jogaila Morkūnas įsitikino, kad šie kelionėje perskaityti žodžiai – niūri teisybė.

Štai ten tai žmonės geria!

Išvykęs žvejoti su penkiolikos pažįstamų kompanija J.Morkūnas ir jo bičiulis 30 kilometrų nuo Astrachanės nutolusioje bazėje „Nadežda“ ištvėrė tris dienas. Po dienos netekęs vilties namo į Lietuvą išvyko dar vienas kelionės dalyvis.
Prisimindamas Rusijos vaizdelius J.Morkūnas susiraukė: ne, tai – ne jam!
„Nėra tokių pinigų, kurie priverstų mus ten pasilikti dar ilgiau“, – nusprendė Jogaila su draugais. Kodėl jis ten važiavo? J.Morkūnas ironiškai šypsosi: „Čigonas dėl kompanijos net pasikorė.“ Todėl kompanijos žmogus Jogaila, nors ir tolimas žvejybai, laikėsi spalio mėnesį duoto žodžio ir išvažiavo į Astrachanę.
Lietuvoje vakarais išgerdavęs taurę vyno Jogaila save buvo apkaltinęs polinkiu į alkoholizmą. Tačiau kelionė į Rusiją privertė iš savo baimių tik smagiai nusikvatoti: „Jau buvau pamiršęs, kaip žmonės geria! Litrą degtinės ir tris litrus alaus. Vienas žmogus! Šlykštu. Baisu. Nyku! O aš, įsitikinau Rusijoje, iš viso negeriu. Ir nežvejoju! Niekaip nesuprantu: ko aš ten važiavau?!“

Už kavos puodelį – 35 litai

Jogailą nuo visiškos depresijos išgelbėjo tik fantazija, lietuviškas šaltakraujiškumas ir didelė saviškių kompanija. Tačiau apleistame mieste jį šokiravo kainos.
Gerdamas kavą Monte Karle su vaizdu į įspūdingą „Grand Casino“ arba Maskvoje su vaizdu į viešbutį „Ermitažas“ jis manė, kad moka labai brangiai. „Tačiau kai už kavos puodelį Astrachanėje taip pat sumokėjau 35 litus!..“ – skėstelėjo rankomis J.Morkūnas.
Žvejyba? J.Morkūnas dažniausiai fotografavo. Vis dėlto jį užplūdo pasididžiavimas, kartą ištraukus kelių kilogramų svorio laukinį karpį.

Iškrito iš valties

Užkietėjęs žvejys verslininkas, renginių vedėjas, prodiuseris Gintaras Ruplėnas taip pat jaučiasi nusivylęs kelione: „Lyginant su lietuviška žvejyba – normalu. Tačiau Volgos žemupyje plaukioja daugybė žuvų, tik mes, pasirodo, vykome ne sezono metu. Organizatoriai nesiteikė perspėti.“
Vis dėlto didžiausias lietuvių kompanijos laimikis gana įspūdingas – šešių kilogramų lydeka. Retkarčiais kibo ne tik nedidelės lydekos, bet ir nuo pusės iki kilogramo svorio ešeriai.
Į žvejybą lietuviai plaukdavo senais motoriniais laiveliais su japoniškais varikliais. G.Ruplėnas dabar tik šypsojosi prisiminęs nemalonų nuotykį. Kartą motorinę valtį užsimanė pavairuoti vienas jų kompanijos dalyvis.
„Ramiai sėdėjau valties gale, o jis įsivaizdavo, kad važiuoja vandens motociklu, – prisiminė šlapias akimirkas Gintaras. – Užgazavo ir staigiai suktelėjo. Atsidūriau, kaip sakoma, už borto. Net nemaniau, kad esu toks geras plaukikas... Vieni žmonės tokioje situacijoje sutrinka ir nieko nedaro, o aš išsikapanojau ir išplaukiau iki nendrių. Adrenalino užteko. Vieni juokėsi, o kaltininkui buvo labai gėda.“

Turistinio žygio dvasia

Priminus, kad J.Morkūnas pabėgo iš Rusijos, G.Ruplėnas šyptelėjo: „Tikiu, kad Morkūnui nepatiko, nors geresnė žvejyba prasidėjo, kai jis išvažiavo. O Rusija? Esu matęs sovietmetį, buvau tam nusiteikęs. Tačiau buvo dar blogiau nei tikėjomės. Ir išgirtoji rusiška degtinė man nepatiko, lietuviška – skanesnė.“
Kas šokiravo? Gražiausi Astrachanės pastatai – „Gazpromo“ ir pensijų fondo. Visa kita – lūženos.
Kalbėta, kad Astrachanei V.Putinas buvo skyręs apie 600 milijonų dolerių, tad klaikus miestas neseniai buvo dar baisesnis: perkastas, perraustas.
Turistinės bazės komfortas? G.Ruplėnas šyptelėjo: viskas labai rusiška.
„Laimė, patalynė – švari, daugumoje kambarių lovos – dviejų aukštų, – pasidžiaugė Gintaras. – Važiavome žvejoti ir pagyventi bazėje. Bet atvykome į turistinį žygį ir į žvejybą ne sezono metu.“

Stadione – nors šienauk

Kiekvienas žmogus už savaitę, praleistą Rusijoje, sumokėjo daugiau nei po 4000 litų.
Vis dėlto lietuvius lydėjusiems jėgeriams reikėdavo mokėti po 50 litų arbatpinigių, o kai kartą jų paprašė išrūkyti žuvis, jėgeriai nepasikuklino paprašyti dar 150 litų.
O futbolas? Ar tiesa, kad kažkas iš Lietuvos vežėsi net sportinę aprangą? G.Ruplėnas nusijuokė. Futbolui buvo pasirengta, prie bazės, kaip ir žadėta, buvo futbolo stadionas. Tiesa, stadionas ne itin atitiko tarptautinius reikalavimus: vartai - surūdiję ir senokai nematę kamuolio, o žolė siekė lietuvių bambas.
Na, o karštosios Rusijos merginos? Jogaila prunkšteli: „Karš­tos?! Ten – krokodilų ferma!“

paimta is dienrascio Klp

 #65849   Sokratas
 24 Lie 2008 21:50
Bet pirmi rusai. Va čia tai sensacija...
  • VDS, VPS serveriai
  • Bronzinė žuvis
  • Žvejybos reikmenų parduotuvė