„Šiaurės rytai“ 2007 07 07
Vasara yra masiškiausias mėgėjiškos žūklės metas. Apie žvejams kylančias problemas kalbamės su Medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyriaus pirmininku Kostu Galvelių.
- Ar daug narių telkia draugija mūsų rajone, ar žvejams mėgėjams nestinga žūklės plotų?
-Šių metų pradžioje draugijos skyriuje buvo įsiregistravę 914 žvejų mėgėjų, iš kurių 56 įstojo pernai. Draugijos narys moka 25 Lt metinį nario mokestį ir turi teisę meškerioti skyriaus išsinuomotuose bei valstybiniuose vandens telkiniuose. Tačiau nario mokestį moka tik412 nariųbemažpusė. Seimo malone nuo jo atleisti pensininkai ir neįgalieji, taip pat jaunieji meškeriotojai iki 16 m. Draugijai labai nenaudinga, mes netekome apie 5 tūkst. Lt pajamų, kurios labai reikalingos ūkio poreikiams. Skyrius turi savo pastatą, samdo etatinę darbuotoją. O politikams, matyt, parūpo rinkėjų balsai.
Skyrius iš rajono savivaldybės nuomoja 3 ežerus - Gulbinų, Roliškio bei Širvėnos, kurių bendras plotas 428,6 ha, Gulbinų tvenkinį 19, 1 ha ploto bei Nemunėlio upę, kurios plotas skaičiuojamas 158,5 ha. Už šiuos plotus per metus mokame 797,46 Lt nuomos. Tuo tarpu Apaščia, Rovėja, Tatula yra valstybės nuosavybė, ten su draugijos nario bilietu irgi gali žvejoti. Šiuose telkiniuose, be žvejų mėgėjų, turi leidimus žvejoti dar 250 medžiotojų— draugijos narių, kuriems nereikia mokėti atskiro mokesčio. Taigi legaliai žvejojančių turime per tūkstantį, o kiek nelegaliai — neskaičiuoja niekas. Visi išsitenkame, kitas dalykas -vandens telkinių ir žuvų apsauga, kurios fiziškai nepajėgiame užtikrinti.
- Iš tiesų apie meškeriotojus be bilietų jau niekas nebekalba, bet apie gaudančius žuvis tinklais smarkiai ūžia.
- Ūžiame mes patys kiekvieno susibūrimo ar susirinkimo metu, bet nedaug kas keičiasi nuo žodžių. Reikia konkrečių veiksmų, bet aktyviai veikiančius draugijos narius lengvai suskaičiuojame ant pirštų. Ar žurnalistams nekilo klausimas, kiek valčių plaukioja rajono vandens telkiniuose, ne motorinių, su rankiniais irklais? Mūsų skaičiavimu, daugiau kaip porą šimtų vien Širvėnoje. Jos plukdo anaiptol ne vien tuos, kurie mosuoja plūdinėmis meškerėmis ar spiningais. Iš jų nuolat statomi tinklai, kurių daugiausiai randame ežero duobėse Rinkuškių pusėje ir nuo pėsčiųjųtilto įrytus ežero nendrynų properšose.
Pats asmeniškai esu patyręs ne vieną kuriozišką situaciją. Kartą žvejoj ame su draugu melioratorių bendrovės pusėje. Spiningas užkabino tinklą, iškeliame į paviršių, netoliese dar dvi valtys, kuriose sėdi pažįstami biržiečiai. Regis, irgi žvejoja, bet panašiau, kad saugo užmerktus tinklus. Klausiu vieno - tavo? Klausiu kito - tavo? Ne -kas prisipažins, kol už rankos nenutvertas. Jaučiame, kad mėgėjų gvieštis žuvies tinklais esama visai prie skyriaus būstinės, Ežero gatvės mediniame daugiabutyje. Vasarą rytais ant pėsčiųjų tilto į Astravą meškeriotojų gal porą dešimčių priskaičiuotum. Skambina man, girdi, tinklus trys vyrai traukia už nendrynų. Sakau, susiorganizuokit dešimt vyrų ir čiupkit brakonierius. Raginu žvejus - radot tinklą ir traukit per jį peiliu, kitos išeities nėra. Tinklus aplinkos apsaugos agentūroje naikina dešimtimis, o jų savininkai nežinomi.
- Sakoma, kiekvieno žvejo pareiga gausinti vandenų turtus ir saugoti juos nuo brakonierių. Kodėl žvejai mėgėjai kratosi šios pareigos?
- Manau, juos sulaiko dvi priežastys: pirma - baimė susigrumti su brakonieriais ir nukentėti nuo jų, antra — nenoras pyktis, susilaukti keršto. Kiek kartų buvo sukapota mano paties valtis, kentėjo man padedantis kaimynas. Juk draugijos narys - ne pareigūnas. Pagal galiojančią tvarką, suradęs brakonierių tinklą, jis pats negali imtis jokių priemonių, privalo pranešti aplinkos apsaugos inspektoriui ir laukti atvykstančio. Praeis apie 2 — 3 valandas, kol pareigūnas atvažiuos, susiras valtį ir atplauks. Suprantama, per tą laiką brakonieriaus pėdos bus ataušusios arba, blogiausiu atveju, brakonierius užkabinęs žvejys mėgėjas bus išspirtas iš valties, dar ir gavęs į kaulus. Kitas dalykas — tie žvejai mėgėjai, kurie savanoriškai prisiėmę neetatinių inspektorių pareigas. Jie turi daugiau teisių, gali paimti iš brakonierių neteisėtas žūklės priemones, surašyti protokolą. Bet tokių pasiaukojusių turime vos keletą, pats esu neetatinis draugijos skyriaus pirmininkas.
Lydekų neršto metu automobiliais zujome aplink ežerus kiekvieną dieną. Bet praėjusio pavasario nerštas buvo neryškus, trumpas. Jau praėjo laikai, kai paežerėmis ir paupiais slampinėdavo paaugliai su pagaliais ar žeberklais ir badydavo, mušdavo neršiančius lydžius. Gal jie tapo sąmoningesni, gal labiau prisibijo nepakantesne tapusios visuomenės. Valtimis ežeruose leidžiama plaukioti tik po gegužės pirmos. Deja, turėjome signalų, kad anksčiau termino į Širvėną išplaukdavo valtys naktimis. Kovoti su brakonieriavimu - aplinkos apsaugos pareigūnų tiesioginė funkcija, kurios žvejai mėgėjai vis labiau pasigenda. Aplinkos ministerija, sutelkusi dėmesį aplinkos taršai, atliekų tvarkymui, smarkiai apleido gyvosios gamtos saugos sritį. Anaiptol nesakau, kad ir mūsų draugijos nariai šventi, kad nesusigundo neleistinomis priemonėmis.
- Situacija, matyt, iš tikrųjų paradoksali. Aplinkos ministerija reikalauja iš žvejų mėgėjų įžuvinti nuomojamus vandens telkinius, bet nesiima kardinalių priemonių prieš brakonieriavimą.
- Išsinuomoję vandens telkinius mėgėjiškai žūklei, privalome pasirašyti su Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentu sutartis, kuriose nurodomi konkretūs žuvų įveisimo planai. Pasakysiu atvirai, tie planai mūsų skyriui sunki našta, jei negautume finansinių rėmėjų, turbūt netektume teisės žvejoti. Praėjusiais metais iš Molėtų rajono UAB „Armolė" nupirkom 307 tūkstančius lydekų lervučių už 3119 Lt, kurias išleidome į ežerus, ir 2652 dviejų vasarų lynus už 2421 Lt, kuriuos išleidome į Kilučių ežerą. Šį pavasarį nupirkome 300 tūkstančių lydekų lervučių už 3233 Lt, kurias paskirstėme proporcingai nuomojamiems telkiniams, ateinantį rudenį dar privalėsime nupirkti 95 tūkstančius lynų lervučių, kurias planuojame išleisti Gulbinų tvenkinyje. Tačiau kartais mėgėjai kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Gaila žiūrėti, kai iš žūklės grįžtama su 200 — 300 gramų sveriančiomis lydekaitėmis, kai nepaleidžiame užkibusių mažų meknių, šapalų ir kitų vertingų žuvų. Tikras žvejys, sugavęs laimikį, sulenkia ranką per alkūnę, prideda prie jos žuvį, ir taip nustato, kurią dera neštis į namus, o kurią paleisti atgal į vandenį.
Kadaise Širvėnossžeras garsėjo ešeriais. Gal prieš tris dešimtmečius, kai gamtos apsaugos inspektoriumi dirbo Jonas Baronas, į ežerą buvo įleista karšių. Uždumblėjantis vandens telkinys labai patiko naujakuriams. Iki karšių įkurtuvių meškeriotojai samčiais semdavo iš ežero dugno šoniplaukas ir uodo trūklio lervas, dabar tokių masalo ieškotojų nebepamatysi. Karšiai sočiai maitinosi šiuo mėgiamu maistu ir sparčiai dauginosi. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje įvyko jų populiacijos sprogimas, dabar ji stabilizavosi. Tačiau karšiai smarkiai apnaikino mitybos bazę ešeriams, šių žuvų populiacija gerokai praretėjo. Patyrę meškeriotojai pastaraisiais dešimtmečiais džiaugiasi jau ne tradicinių ešerių, o karšių laimikiais. O kad turime gražių lydekų, parodė biržiečiams svečiai, suvažiavę į šiemet Širvėnos ežere surengtas respublikines spiningavimo varžybas. Jie per dieną sugebėjo sugauti iki 14 lydekų, kai tuo tarpu mūsų „asai" tik po 2 -3, vadinasi, mūsiškiams reikia tobulinti žūklavimo techniką.
- Liepą neretai įsigali slopūs karščiai, žuvys darosi kaprizingos ir vangios. Kokios žvynuotosios populiariausios ant mėgėjų stalo vidurvasarį?
- Iš tiesų nuėjęs prie vandens liepos vidurdienį gali pamanyti, kad didesnių žuvų išvis nėra. Vien aukšlės ir kita smulkmė. Bet vos tik saulė pakrypsta vakarop, vandenys atgyja. Liepą žuvys gali būti aktyvios visą naktį. Populiariausias tarp meškeriotojų laikas - ankstyvas rytas ir vakaras. Meškeriotojai bemaž visą vasarą gyvena pelėdos ritmu - dienomis miega, prietėmyje žvejoja. Netiesa, kad liepą neįmanoma sugauti stambesnių ešerių ar lydekų, karosų ar karšių. Šis periodas - plūdinės meškerės brolių, žvejojančių ežeruose, džiaugsmas. Tiesa, kai kepina saulė ir nė menkiausio vėjo nėra, menkas malonumas ir ant vandens, kibos stimulu tokioje situacijoje gali tapti lietus ir bet kurios krypties vėjas.
- Lydekų dera ieškoti prie upelių žiočių, vandens telkinių dugno versmių, kur vanduo vėsesnis ir turi daugiau deguonies. Gulbinų ežerėlyje anąsyk per trejetą valandų ištraukiau visą pusšimtį kuojų, tik svorio nedaug. Kas atsisakys karštymečiu raudžių? Užtikus tokias vietas, kur jos ieško maisto po lelijų ir lūgnių lapais, duonos ar tešlos gumuliuku galima suvilioti. Čia pat didysis karšių žūklės sezonas, jie pradeda migruoti, jų klajonės tęsis iki pirmųjų šalnų. Šio sezono įkarštyje net garbūs vyrai giriasi per pusdienį Širvėnoj sužvejojantys po 20 — 30 kg karšių. Sako, rūko, valgo iki soties, kaimynus apdalija, šaldiklius prisikemša.
Nežinau kur įdėti šį straipsniuką, tai patalpinau čia.