Gegute prikukavo …
Ilgasis savaitgalis.... Mama ir mylima uošvienė pagerbtos, prieš akis dar vienas laisvadienis. O ką gi gali daryti žvejys tokią dieną – žinoma leisti ją prie vandens telkinio. Visi žino jog žemupy „eina karšiai“. Tad toks ir šios žvejybos tikslas. Naktinių, mėšlinių sliekų pririnkta pakankamai /kaip mums atrodė/, žūklės reikmenys suruošti, oras nusimato neblogas...
Žadintuvas suskambo 3.30, po penkiolikos minučių jau sėdžiu kolegos automobilyje ir lekiam pasiimti dar vieno kaip ir mes, gerąja to žodžio prasme, išprotėjusio žvejo... Pirmas sustojimas - įsigyti licenzijas. Čia, prie mažo namelio lyg Rietavo turguj – gyvenimas verda. Pilnos mašinos žvejų išvažiuoja, privažiuoja, stovi, mirksi ... Nors laikrodžio rodyklės rodo tik pusę penkių ryto, bet prie licenzijų teko ir eilutėje palaukti. Jas išrašanti moterėlė neturėjo net kada galvos pakelti, dirbo visa sušilus – juk pats darbymetis, visi skuba ... Skubam ir mes, nes visi žino, jog nuo vietos priklauso nemaža dalis sėkmės ... Licenzijos kišenėj ir mes jau lekiam tolyn – į žemupį. Laikrodis jau rodė kelias minutes po penkių, kai mes pasiekėm kelionės tikslą. Aušta. Vos išlipus iš mašinos ir pradėjus krautis daiktus bei ruošti valtį persikėlimui į kitą krantą, mus užklupo .... „ku-ku, ku-ku...“. Apsičiupinėju, ačiū dievui, kišenės netuščios... Ech, vis tie prietarai, bet...
Persikėlimas įvyksta sėkmingai, jeigu neskaityt to, jog per skubėjimą prisėmiau vieną batą ir po to visą žvejybos laiką koja žliugsėjo vandeny... Bet ką reiškia toks menkniekis – svarbiausi jog mes, mūsų numatytoje žvejybos vietoje atsiduriam pirmieji. Iš vakaro šalia žvejoję žvejai nuteikia pesimistiškai – jie pagavę tik porą karšių. Kad mūsų pasirinktoji vieta gana populiari rodo krūvos butelių, dėžučių nuo sliekų, musių lervų, maišeliai nuo pašarų, žodžiu šiukšlės, kurias galėjo palikti tik mūsų vadinamieji „ginklo broliai“, kuriems atrodo jog jie į tą vietą niekada negrįš. Kultūra ...
Išsipakuojam meškeres, rišam sistemėles, kabinam sliekus ir pirmosios dviejų uncijų bombos lekia į raibuliuojantį vandenį. Srovė nestipriausia. Vandens paviršiumi sklindantys ratilai rodo, jog žuvies čia tikrai yra . O didžiausią ausiai malonų triukšmą skleidė prasidėjęs kuojų neršto šokis... Beruošiant kitas meškeres, jau girdžiu kolegos žodžius: „Nešk sačioką“ ! Ir tikrai į krantą keliauja pirmasis to ryto kilograminis karšiokas, susigundęs riebiu naktiniu slieku. Viskas aišku. Po gerų dvidešimt minučių ir kitas kolega į krantą partempė nemažesnį plokščiašonį. Saulė po truputį kilo, vėjelis šniokštė kažkur medžių viršūnėmis ir žvejybai tikrai netrukdė, paukščiai nepaliaujamai suokė, čirškė, giedojo ir vis tai toliau, tai arčiau girdėjosi: ku-ku, ku-ku ... Už kokių penkiolikos metrų nuo mūsų, išilgai upės, visai nieko nebijodamas ir aukštai pakėlęs galvą praplaukė bebras. Lizde virš galvos, aukštai medyje burkavo laukinis karvelis. Gamtos idilė...
Žvejų pakrantėse vis daugėjo. Kas gumine valtele, kas valtimi su varikliu, kas su žvejybiniu laivu atkeliavo bandyti savo laimę. Veiksmas vyko nepaliaujamai. Mes žvejojom. Be taip geidžiamų karšių, į krantą keliavo kuojos, raudės, ešeriai ir žinoma visų žvejų labai „mylimi“ riebūs ir nelabai – pūgžliai. Kibimai buvo labai atsargūs ir jei nepastebėjai ar pavėlavai – dažniausia kabliukai parkeliaudavau blizgantys kai katino kiauš.... Net karšiai kibdavo suvirpinę meškerės viršūnėlę kaip kuoja ar raudė. Vienas iš mano kolegų, kad laiku pajaustų kibimą, vos ne visą laiką meškerę pralaikė rankose. Ir kaip parodė galutinis rezultatas - tai pasiteisino. Skiaurės po truputį pilnėjo. Iki dešimtos valandos turėjom aštuonis plokščiašonius. Deja man kol kas sekėsi nekaip. Aš turėjau tenkintis 200-500 g „smulkme“. Galvojau, kad ir vėl reiks namo važiuoti rimtai nepakovojus su karšiu. Ir vizgi nutariau pabandyti laimę truputėlį upe žemiau savo kolegų. Pasiėmiau vieną meškerę, švystelėjau tolyn į gilius vandenis. Po kelių minučių, eilinį kart pro šalį plaukiant pirmyn atgal vienam iš zujančių katerių, „rimtai“ suvirpėjo naujai užmestos meškerės viršūnėlė. Iš pradžių pagalvojau, kad tai galėjo atsitikti nuo katerio sukeltų bangų, bet kai viršūnė vėl sudrebėjo, nebegalvojau – kirtau ir kitame valo gale pajutau svorį ir pasipriešinimą. Karšis ! Pirmasis man per šį rytą. Kova ilgai netrunka. Skubiai atkabinu, kabinu naują naktinuką ir vėl sviedžiu į tamsius vandenis. Atsinešu dar vieną meškerę, kabinu ... paskutinį naktinuką, sviedžiu. Vėl plaukia laivas ir neįtikėtina, vėl „karšiškas“ kibimas ! Ir štai jau antras gražuolis keliauja į tinkliuką. Kadangi riebieji sliekai baigėsi, ant kablių kabinu po kelis raudonuosius „mėšlinukus“. Bet jais jau domisi tik smulkmė... Saulutė vis labiau šildo, laikas nenumaldomai bėga ir artėja prie tos ribos, kada reiks baigti šį malonų užsiėmimą. Eilinį kart permetu meškeres ir girdžiu kolegų raginimą rinktis daiktus ir keliauti namo. Ką gi, viskas. Vinioju meškerę ir viltingai žvelgiu į ką tik permestos meškerės galiuką. Ir ką jūs manot, jis stipriai suvirpa ! Metu viską į šalį, griebiu meškerę ir kertu. Yra ! Trečias, susigundęs raudonaisiais sliekiukais, kaip vėliau pasirodė, didžiausias tą dieną, keliavo į krantą. Baigiamasis akordas puikus, žvejyba baigta. Aprenkam kitu „kolegų“ paliktas dovanas. Susirenkam savo daiktus ir keliaujam namo.
To pusdienio rezultatas: nuostabus poilsis gamtoje, gera kompanija, nulis alkoholio, sutvarkyta ”darbo vieta“, per tris žvejus dvylika karšių ir masė paleistos smulkmės. Gal karšiokų būtų buvę ir daugiau, jei naktinukai būtų nesibaigę, bet gegutė prikukavo...
Dalis laimikio: