Retai gaudau kokią nors žuvį tikslingai, dažniausiai gaudau tokią kokia kimba, juk esmė procesas.
Aukšlės dažniausiai pradeda kibti tik pajaukinus žuvį, tos pirmos apipuola, žvalgybininkės taip sakant. Ir jei užmetus kiek toliau nuo kranto plūdė ilgiau nei įprastai neatsistoja (paprastai gaudau dviejų - trijų metrų gylyje), tai jei ko ir galima tikėtis, tai pirmiausia aukšlės, nes tos besileidžiantį masalą labai dažnai puola. Smagi žuvelė, ima godžiai, dažniausiai konkrečiai, ir priešinasi smagiai, ir kaip žuvis graži, grakšti, žodžiu, mūsų vandenų silkutė.
Likę smagūs prisiminimai iš paauglystės laikų, kai netingėdavau lašalų gaudyt. Tada plūdę traukdavau kokį metrą pusantro nuo kabliuko, šviną prie plūdės, ant kabliuko lašaliuką arba kartais kokį kitą aplink besitrainiojantį sparnuotį, ir pirmyn, į vandenį. Super vaizdelis būdavo, kai žuvis nuo ramaus vandens paviršiaus kaldavo. Tik dingo vabaliukas, kerti, pareik ant švenčių. Žinoma, ne visada pasikirsdavo, bet smagus būdas, turbūt kažkas panašaus į museliavimą.
Mėtant į gylį dažniausiai paimdavo aukšlės, jei arčiau, tai ir raudė kokia susigundydavo. Žodžiu, aukšlės yra gerai, smagios žuvelės, kad ir nedidelės, bet kartais su jom pasibovyt visai įdomu.
Beje, dėkui Labai Alkanam, išsamiai apie aukšlikes papasakojo. O prie progos pasikonsultuosiu, nes lig šiol neišsiaiškinau, kokias žuvis kartais į ežerą įtekančiame upelyje sugaudavau, pagal kūno ir pelekų spalvą lyg aukšlė, pagal kūno parametrus kaip ir mekšras. Gaila, kad foto tų žuvelių neturiu, nes senokai ir bežvejojęs tame upelyje esu. Bet gal apie tai kada vėliau.