Žurnalui "Žūklė" leidus, įklijuoju čia šio mėnesio leidinyje esantį redaktoriaus žodį (šiek tiek apkarpau) - manau, bus daugeliui įdomu sužinoti, kokiomis sąlygomis dirba AA inspektoriai. Koks finansavimas - toks ir darbas

Kuris iš mūsų už mažus pinigus norėtų vaikyti visokius kaimo pijokėlius su tinklais, kurie vos apsisukę tą patį daro, nes jaučiasi nenubaudžiami?
[...] Žvejai vis skundžiasi, jog aplinkos apsaugos inspektorių sutikti prie vandens labai retas įvykis. Kai kas sako, kad lengviau „Teleloto“ išlošti, nei uniformuotą pareigūną prie upės ar ežero surasti. Tiksliau – ne surasti, nes tai juk jis mūsų turi ieškoti ir žvejo mėgėjo leidimus žūklei tikrinti bei sugautą laimikį skaičiuoti. Ir dar būtinai atvykti, kai mes to pageidaujame. O tokių pageidavimų pasitaiko tikrai neretai, kadangi brakonieriai Lietuvos vandenyse tarpsta lyg kokios piktžolės gerai patręštoje dirvoje. Žvejai dantį ant nelegalių „tinklininkų“ griežia ir būna (na, teko girdėti ne kartą), kad savo teismus jiems surengia. O ką daryti, juk aplinkos apsaugos inspektoriai į įvykio vietą atvažiuoti nesiteikia? Kartais pažada, bet pasitaiko, jog tiesiai šviesiai pasako – neatvažiuosim, nes nėra kam... Nėra kam? Tai ką jie ten daro, jei savo darbo nedirba, pareigų neatlieka? Juk apmokame aplinkosaugininkams mes patys, nes tai biudžetinė įstaiga. Oi, pikti žvejai mėgėjai ant žaliųjų patrulių, oi, pikti...
Kartais gal ir būna už ką ant aplinkosaugininkų pykti. Va, neseniai vienas pažįstamas įvykį pasakojo. Pasistatė mašiną prie Kauno marių, o ten kažkoks neetatinis žaliasis prisistatė. Išsitraukė iš kišenės liniuotę ir atstumą nuo mašinos iki vandens matuoti pradėjo. Ir atrado, kad automobilis per arti Kauno marių stovi. Trūksta, atseit, dviejų metrų – turi būti 25 m atstumas, o dabar tik 23 m. Tas tai tiesa, bet žvejys ėmė aiškinti, jog per dieną vanduo pakilo ir dabar tuos nelemtus du metrus apsėmė. Gal aiškinimo tonas nepatiko, gal aiškintojo „fizionomija“ simpatijų neetatiniam inspektoriui nesukėlė, nes pastarasis meškeriotojui protokolą suraitė. O į tai, kad verčiau žiūrėtų, kas čia prišiukšlino, atsikirto, kad tai ne jo, o kitų inspektorių reikalas – suprask, toks darbo pasiskirstymas. Klysti, be abejonės, žmogiška, o atleisti ar ne lengvus prasižengimus (juo labiau ginčytinus, nes nuotolis nuo vandens skaičiuojamas pagal tam tikrą formulę, kur įskaitomas ir kranto nuolydis bei dar kiti veiksniai, tad čia liniuotė ne tas įrankis, kuriuo tiesą įrodinėtum) irgi tik žmogaus reikalas. Yra tokia nuobauda, kaip įspėjimas, bet ją inspektoriai labai retai taiko. Žinoma, juk kiekviena jų išvyka prie vandens laiką ir kurą kainuoja, tad turi atsipirkti.
O dabar pakalbėsiu gindamas aplinkos apsaugos inspektorius. Sugaišau visą dieną, nežinia kiek prapliurpiau telefonu, bet išsiaiškinau kai kurias detales apie aplinkosaugininkų darbą, kurios ir jus turėtų sudominti. Kadangi vėl grįžtu prie senos manieros rašyti ilgą „Redaktoriaus žodį“, tai išdėstysiu savo surinktą informaciją smulkiau – pakalbėsiu apie kiekvieną RAAD (regiono aplinkos apsaugos departamentą) atskirai, o po to viską apibendrinsiu ir reziumuosiu.
Pradėsiu nuo Vilniaus RAAD, nes pas juos, mano akimis, situacija geriausia, kadangi, priskaitant dar ir Elektrėnus, kurie randasi šiame regione, vilniečiai turi net (!) 8 darbingus gyvosios gamtos inspektorius. Kaip matysite toliau, tai jau labai daug. Taigi tas „būrys“ pareigūnų turi prižiūrėti visas šio regiono upes ir apie 1000 ežerų ir ežerėlių (mažesni nei 0,5 ha nesiskaito, jų neskaičiuosiu ir toliau). Nepamirškite, jog aplinkosaugininkams priklauso dar ir medžiotojai, o, pasak, Vilniaus RAAD viršininko, šiame regione yra 131 medžioklės plotų vienetas. Taigi ginkluotų vyrų sostinėje netrūksta, reikia manyti, jog brakonieriaujančių irgi atsiranda. Kad taip ir atsitinka, rodo nubaustų pažeidėjų skaičius. Per tris šių metų ketvirčius jų įkliuvo 454. Beje, informaciją rinkau jau senokai, tik prasidėjus lašišų nerštui, bet 3 brakonieriai jau buvo nutverti neleistinai gaudantys karališkąsias žuvis.
Kauno RAAD apima 6 rajonus. Kaip žinote, čia teka dauguma didžiųjų mūsų upių ir dar yra tikrasis brakonierių Eldoradas – Kauno marios. Medžiotojų Kauno regione mažiau nei sostinėje – 118 būrelių. Ir visą šį „ūkį“ prižiūri 5 inspektoriai. Išeitų, jog net rajonų daugiau nei aplinkos apsaugos darbuotojų. Nepaisant tokios kraupios statistikos kauniečiai per tris metų ketvirčius spėjo nutverti apie 500 pažeidėjų iš kurių 420 buvo nubausti dėl žūklės taisyklių nesilaikymo. Likusieji medžiojo ne taip, kaip privalo.
Klaipėdos regionas irgi labai didelis (tęsiasi nuo Skuodo iki Pagėgių), o vandenų čia daugiau, kaip bet kuriame kitame regione. Turiu omenyje Kuršių marias, Nemuno žemupį. Laimei, kad yra atskira Šilutės inspekcija, kuri savo dispozicijoje turi 7 darbuotojus. O Klaipėdos RAAD dirba dar 7 inspektoriai. Nežinau kaip ten pas šilutiškius, bet klaipėdiečiai per jau minėtą laikotarpį irgi nubaudė 500 gyvosios gamtos pažeidėjų, iš kurių apie 400 buvo nesilaikantys taisyklių žvejai arba profesionalūs brakonieriai.
Labai liūdna padėtis yra Šiaulių RAAD. Neseniai šiam regionui priskyrė dar ir Rietavą su jo apylinkėmis, Telšių apskritį, yra 297 medžiotojų būreliai, nes šis RAAD turi tvarkytis net 9 rajonuose. Jei Kaune inspektoriui tenka daugiau nei vienas rajonas, tai Šiauliuose... nepatikėsit – daugiau nei du. Taip, taip, kadangi Šiaulių RAAD yra 4 etatiniai darbuotojai. Ar nejuokinga? Aišku, jie dirba pagal išgales ir per tris metų ketvirčius pagavo 584 gyvosios gamtos pažeidėjus.
Panevėžio RAAD priklauso 5 savivaldybės. Leidimų išduotų naudoti medžioklės plotus šiai dienai yra 102 vienetai. Tai reiškia, kad tiek medžiotojų būrelių tame regione kiškius, šernus ir kitus laukinius keturkojus ar sparnuotuosius pyškina. Kaip informavo inspektoriai, vidutiniškai viename medžiotojų būrelyje yra apie 30 žmonių. Panevėžyje dirba 4 inspektoriai. Tad padėtis analogiška Kaunui – kiekvienam aplinkosaugininkui po rajoną, o vienas rajonas lieka be priežiūros.
Nusikelkim į Suvalkiją. Žmonės čia gyvena pasiturinčiai, tad susigalvoja ūkininkai įvairius zoologijos sodus (vietinės reikšmės) laikyti ar voljeruose šunis veisti. O inspektoriams tai irgi kelia rūpesčių, nes viskas, kas žvengia, mūkia ar loja taip pat yra gyvoji gamta – būk malonus, pareigūne, tikrink ar „popieriukai“ gerai išrašyti, ar šiaip viskas pagal nustatytas gyvūnų laikymo normas daroma. Visgi marijampoliečiai yra tikri bajorai, nes gali leisti kiekvienai savivaldybei po inspektorių pristatyti – 5 savivaldybėms 5 inspektoriai tenka. Bus tvarka Suvalkijoje!
O, štai, Alytaus RAAD niekaip negali išspręsti problemos – į kurį rajoną reikėtų siųsti moteriškę. Mat Alytaus departamentas apima 4 rajonus, dirba čia 4 inspektoriai, bet vienas iš jų moteriškos lyties. Na, juk ne jai paežerėmis ar pamiškėmis lakstyti brakonierius gaudant, tai ir tenka pareigūnei popierėlius kontoroje tvarkyti. Galvojat, kad tai bereikalingas darbas? Anaiptol – aplinkosaugininkai keikia tuos „popierizmus“. Anksčiau biurokratinių stabdžių buvo gerokai mažiau, bet europinė sistema reikalauja didesnio tikslumo. Todėl didelę (o gal ir didesnę) laiko dalį pareigūnams užima protokolų rašymas ir įvairių suvestinių darymas. Beje, alytiškiams priklauso apie 450 ežerų, 200 km Nemuno atkarpa, čia medžioja 97 būreliai, todėl susidoroti su visomis užduotimis neįmanoma fiziškai.
Iš pirmo žvilgsnio, jei lygintume su kitais departamentais, Utenos RAAD labai skųstis negalėtų. 5 rajonus čia prižiūri net (!) 7 inspektoriai. Bet pažiūrėkime į to regiono specifiką. Juk tai ežerų kraštas ir uteniškiams tenka prižiūrėti 1002 ežerus. Teka čia tokios brakonierius traukiančios upės, kaip Siesartis, Virinta, Šventoji, Būka, Dysna. Juk tai yra lašišažuvių pamėgtos vietos. Be viso to departamento valdose medžioja 95 būreliai. Utenos RAAD man smulkiai sudiktavo visus padarytus per tris metų ketvirčius pažeidimus, už kuriuos buvo bausti žvejai ir brakonieriai. Buvo nubausta 184 žvejai mėgėjai už taisyklių nesilaikymą, 7 žmonės nelegaliai prekiavo tinklais, padaryta 169 šiurkštūs žvejybos pažeidimai. Nepatikslinau šio fakto, manding, tai bus nutverti tikri brakonieriai ir taisykles pažeidę „vargšai“ verslininkai. Tad ta proga iš įvairių pažeidėjų konfiskuoti 262 tinklai ir 14 žeberklų. Tai čia kalbu tik apie žvejus, nes dar yra 80 prasikaltusių šaunamojo ginklo nešiotojų. Uteniškiai per tą laiką išieškojo 85 tūkst. Litų baudų, dar iškėlė civilinių ieškinių už 60 tūkst litų, yra vienas baudžiamosios bylos atvejis.
Apie gyvosios gamtos inspektorių darbą sužinojau ir dar daugiau įdomių dalykų. Pasirodo, važiuoti į reidus vienas inspektorius negali pagal nustatytą tvarką ir dėl saugumo. Tad brakonierius gaudyti turi vykti mažiausiai du žmonės. Tiesa, galima pasitelkti ir neetatinius darbuotojus, bet jų kasmet mažėja. Kita vertus neetatinių inspektorių galios yra menkesnės, tad dalyvauti brakonierių gaudymo akcijose būtinas bent vienas etatinis pareigūnas. Pasak inspektorių dabar labai sugriežtėjo protokolų pildymo tvarka, brakonieriai tapo gudresni, o profesionalūs pažeidėjai net turi savo pastovius advokatus. Tad nutvėrus už rankos brakonierių dar nereiškia, jog jis bus pelnytai nubaustas.
Tai, jog kartais inspektoriai nereaguoja į žvejų skambučius, kur skundžiamasi, kad kažkur kažkas stato nelegalius tinklus irgi turi tam tikras pateisinamas priežastis. Suprantama, pagrindinė yra ta, jog aplinkosaugininkas negali iš karto būti keliose vietose. Kita vertus būna klaidinančių skambučių, nes brakonieriai irgi nekvaili – jie žino visą departamentų situaciją ir tuo naudojasi. Pasitaiko, kad paskambina koks nors asmuo, netgi prisistato (daug kas apie pažeidimus praneša tik anonimiškai, kad po to liūdyti nereikėtų), bet atvažiavus į „brakonieriavimo vietą“ matosi, jog čia net nepripėduota, jau nekalbant apie mašinų vėžes. Už klaidinančius skambučius nėra baudžiamosios atsakomybės, nes kaip įrodysi – buvo ten brakonieriai ar ne. O tuo metu pažeidėjai be baimės stato tinklus visiškai priešingame departamento gale, nes žino, kad inspektoriai išvyko ir iki jų tikrai nespės atvažiuoti.
Tačiau ne tik mažas inspektorių skaičius neleidžia jiems normaliai dirbti. Jau nuo seno žadama, kad aplinkosaugininkai irgi bus įtraukti į statutinių darbuotojų sąrašus. Tai reiškia, kad kaip ir kariūnai ar policininkai galės anksčiau išeiti į pensiją. Tai būtų natūralu, nes penkiasdešimtmečiui ar vyresniam vyrui vargu ar pakanka jėgų stumdytis ar bėgioti paskui dvidešimtmečius. Bet pažadai vis lieka pažadais. Beje, aplinkosaugininkų atlyginimai tikrai nėra dideli, tai jums sakau atsakingai.
Ne gana to, atėjus krizei gamtosaugininkams buvo sumažintos lėšos. Geriausias būdas nemokėti viso žmogui priklausančio atlyginimo (žinau iš savo patirties), tai priversti jį išeiti iš darbo arba sutrumpinti darbo laiką. Buvo pasirinktas antrasis variantas, nes atleidus gyvosios gamtos inspektorius Lietuvos vandenų ir miškų apskritai neliktų kam saugoti. RAAD darbuotojai buvo priversti rinktis – ar eiti 20 dienų neapmokamų atostogų, ar sutrumpinti savo darbo dienas. Kiek žinau uteniškiai ir šiauliečiai ėjo nemokamų atostogų, o kiti pasirinko penktadieniais dirbti ne visą darbo dieną. Bet kokiu atveju tai nieko gero, nes savaitgalį ar ne darbo metu norint vykti į reidą reikia pranešus vyresnybei arba planuojant iš anksto. Toks įspūdis, jog brakonieriai prie upių ar ežerų eina lyg mes į darbą – nuo 8 ryto iki 5 vakaro, o savaitgaliais ir jie poilsiauja. Kur elementari logika?
O dabar, kaip žadėjau, mano paskaičiavimai. Kadangi visoje Lietuvoje yra 75 gyvosios gamtos inspektoriai dirbantys 8 RAAD, tai paėmus visą mūsų šalies vandenų plotą kiekvienam jų tenka po 47 km² vandens. Tai prilygtų Alytaus miesto teritorijai, jei visą šį plotą užpiltume vandeniu. Deja, jis yra išsklaidytas... Dar didesnė dalis aplinkosaugininkams išeitų paėmus visą bendrą Lietuvos plotą. Tada kiekvienam inspektoriui tektų po 870 km² sausumos ploto, kas prilygtų beveik 6 Kauno miesto teritorijoms. Ar reikia daugiau komentarų?
[...]