Atrodo atrodo, Agi. Taip jau išėjo, atsipašome ...
Kaip buvau sakęs, sutvarkęs reikalus Latvijoje, pervažiavęs respublikas vieną nuo kitos skiriantį upelį, pasukau į kairę ir vėl į kairę. Privažiuoju Vadaksties pakrantę ir pamatau tokius vaizdelius:
Pirmoje nuotraukoje matyti senasis, Smetonos laikų buvęs tiltas per upę. Kitoje pusėje jau Latvija. Dešinėje pusėje upės vagą begalima atskirti tik iš kitokios žolių spalvos. Na, čia ir utralaitininkai būtų bejėgiai, pagalvoju ir patraukiu link namų. Aplankau beveik ant upės kranto gyvenančią seną pažįstamą, pakalbame... Pamatau vaikštinėjantį katiną ir, kai pakelia galvą, pastebiu, kad jisai ne toks, kaip visi katinai. Jo akys skitingų spalvų, viena žydra, kita gelsva. Nagi nagi, eikš čia paveiksluotis. Bet to jisai visai nenori, todėl fotosesija nelabai pavyksta, ir tų akių spalvų nesimato
Dabar matau po kiemą kėblinėjantį vienišą gaidį. Klausiu, o kur jo pačios. Taigi, sako, nebėra. Vakar išgirstu klaikiai šaukiantį gaidį, išlekiu į kiemą ir pamatau tik plunksnų krūvelę. Jo, visai išnaglėjo laputė, drąsumas nesvietiškas, dienos metu...turbūt labai reikėjo vaikučius savo pašerti, kad taip išdrąsėjo
Amžinai tos pačios kaimo bėdos... Lekiu link namų. Vėl netikėtumas. Per kelią eina drąsuolis gandras. Eina oriai, nieko nebijodamas, tenka pristabdyti
Miesto pakraštyje stabteliu prie parduotuvės ir matau atlekiantį auto su lenkiškais numeriais. Privažiavęs vairuotojas, rusiškai, su akcentu klausia,- kak najti ,,Mažėjkiu nafta". Aš pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai, mat nemažai yra tekę pabūvoti lenkijos turguose
, sakau, oj brolyti, visai ne į tą pusę važiuoji. Sek paskui mane, parodysiu, kaip atrasti teisingą kryptį. Riedame. Jisai laimingas, kad pagaliau baigėsi važinėjimosi labirintai, aš - kad turbūt jį dievas bus atsiuntęs, kad tokiu būdu parodytų man kelią prie seniai belankytos Ventos
. Leidžiantis į upės slėnį, pro langą mosteliu ranka, mol, važiuok tiesiai, o aš pasuku į šalikelę, kad privažiuočiau kuo arčiau prie upės kranto.
Ohoho, kaip čia viskas pasikeitę. Tikrai seniai čia nebuvau. Anoje pusėje būdavau, o čia tai ne:
Languotas pastatas, tai hidroelektrinė, o už jos garsusis restoranas ,,Stulpino malūnas". Tai čia, turbūt daugiau nei pusė Mažeikiškių, atsisveikina su laisve,....turiu omenyje veda, išteka....taip sakant, ženijasi
Pakeičiu fotiką į spiningą ir pradedu darbuotis. Aukščiau užtvankos, kaip išmirę, niekam neįdomųs mano masalai. Einu žemyn. Labai norisi išbandyti šį rytą įsigytą naują sukrę, apie kurią vakar rašė Vital. Na tokių, kaip pas jį ,,samadėlkinių" aš , aišku, negausiu, bet Mažeikių Romadoje radau ,,Panther Martin" panašią ir pasiėmiau. Taigi keletas metimų ir iš po kojų iššokęs ešerys, tfu, net išgąsdina
, griebia ją:
Atsibučiuojame, tik nieko blogo nepagalvokite
, ir toliau bemėtant matau, kaip tolėliau, žemiau iššoka lydeka. Einu tenais. Na su lydekaitėmis menki juokai, reikia užsidėti pavadėlį, kurio prieš tai nebuvo, taip sakant, kad geriau kibtų. Uždedu pirmiausiai guminuką ir kelintą kartą partraukiant griebia, kertu.... bet pats pamatau, kaip lydeka apsisukusi dingsta gelmėje. Ištraukęs masalą, patikrinu kablio aštrumą, o jisai bukut bukutėlis. ,,Švitriako" nepasiėmiau, tad pamėtęs dar, pakeičiu į kitos spalvos ir vėl nieko. Nebenori. Tada vėl užkabinu savo naująjį ,,Martin" lapelį ir gal po antro metimo pajuntu smūgį....yraaaaaaaaaaaa. Sėkmingai parplukdau, parvairuoju, taip sakant, pro įvairias šakas, nusipaveiksluojame ir... ate, gražuole:
Smagu, kai veikia masalas, džiaugiuosi. Dėkui internetui, na ir pirmiausiai, aišku, Vital.
Pradeda lynoti, dar ta pačia sukre ištraukiu vieną ešeriuką ir laimingas patraukiu link mašinos. Šiandienos planas įvykdytas. Juk sakiau, jei pagausiu nors vieną ešeriuką, ir tai diena nebus nuėjusi veltui,
Va tokios šios dienos tokelės iš Mažeikių. O kaip jūsų reikalai?....
P.s. Va, matau, jau Deividas mane aplenkė, o man vis niekaip gandro nuotrauka nepasikrauna
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.