Nr. 70
-------------------------------------------------------------------------
Apie tinklus, brakušas ir kitus žvejybos nuotykius ( I dalis)--------------------------------------------------------------------------------------------
Pavasaris.
Žvejoju aš gana dideliame Žemaitijos ežere, sėdėdamas valtelėje, kibimas šiaip sau, tiksliau, visai prastai
, nors pasišėriau neblogai, rytas nuostabus, bet kol kas turiu tik dvi 100-gramines raudes (mūsuose vadinamas raudsparniais), o visos kitos- visiška smulkmė.
Bet , aišku, vis tikuosi ko nors rimtesnio, keitinėju masalus, plūdes, šviną tai uždedu, tai nuimu, tai pastumiu arčiau dugno, tai pakeliu aukštėliau, ar iš vis prie plūdės, ir staiga girdžiu balsą nuo kranto, iš tos vietos krūmuose, kur plūduriuoja kelios valtys prirakintos :
-Labas, a kimb kas?
-Kušin po biški, bet nadėdilis kol kas, -atsakau.
-Či didilių napagausi, vuo tėn pabundyk, tuo seklumuo, kur arčiau ežera vėėėduri, arba vo či, tuo įlunkelie...
- Reks bundyti, je či tep nieka gera i nabūs, da tik 7-is ryta tie, esu pasišieris, nanuoru mietiteis...
- Nu siekmies, -ir pradingsta krūmuoses vyras.
-
Kad tu apsišiktum kniūpščias su tokiais savo linkėjimais, -sumurmu panosėj ir žvejoju toliau.
Kelias dar pagaunu, bet didžiausia gal 150 g. O aš vis tikiuosi tokių po 300-400 g, nes šiame ežere tokių pagaut man pasitaiko dažnokai.
O galvon vis įkyriai lenda mintis, gal teisingai sako tas diedas vietinis, tuo labiau, kad būtent toje vietoje aš mėginu žvejot pirmą kartą, jis juk žino žvejas būdamas, jei būtų ne žvejas, nerūpėtų jam nei tai, ar kimba man, ar ne...
Galop , tų įkyrių minčių vedamas, ištraukiu inkarą ir plaukiu apveizėti tos jo rodytos įlankėlės. Praplaukdamas pro pat pašertą vietą , kurioje žvejojau, matau, kad ten prisirinkęs tiesiog debesis smulkmės, o žiūrint kitur, tų žuvyčių tik vienetai, arba iš vis nėra. Vadinasi, pašaras veikia , bet gaila, kad tik mailių, mąstau, ir plaukiu tolyn. Priplaukęs čia pat esančią įlankėlę, žvalgausi kur čia geriau užšert, kur geresnis tarpas tarp žolių, kad paskui, metant tenais masalą, jis kuo mažiau kliuvinėtų už žolių ir kuo mažiau gadintų man nervus pavadėlių nutrūkimai, nes jau per porą valandų aš jų nutraukiau gal 3-4-is , o gal 5-is....
Taip betyrinėjant kas dedasi po vandeniu, žvilgsnis užkliūna už kažko netikėto -
žiūriui žiūriu atidžiau, taip, tai tinklas
, panardintas po vandeniu dideliais svoriais turbūt, kad galingos plūdės jo neiškeltų i paviršių ir nieko nesimatytų iš toliau. Žuvies irgi yra, ir kiek eina įžiūrėt, matau vien lynus, ir nemažus. Vadinasi jis čia mirksta per naktį, o gal ir dar ilgiau. Aišku , aš čia nežvejosiu, reikia plaukt į tą seklumą, kur tas žmogus rodė ir ten mėgint. Taip ir padariau, nuplaukiau, radau tinkamą užmetimui tarpą, lyg secialiai būtų padarytas, įmečiau tenais pašaro, užmečiau meškerę ir , laukdamas kol plūdė sujudės, skambinu vienu iš žinomų gamtosaugininkų numerių.
,,Sujungimas negalimas...", -išgirstu. O šiuo numeriu anksčiau visada atsiliepdavo energingas jaunas vyras, su kuriu reikalų panašių ne kart tekę turėti. Ėch, gaila, skambinu kitu numeriu, kuris pas mane pažymėtas kaip Gamtosauga 2.
Atsiliepia iš kart, paklausiu ar į GA pataikiau, taip sako, čia tas ir tas. Ok, sakau, yra toks reikalas, , nupasakoju situaciją, ilgai aiškinu kur tai, kurioje vietoje, nes ežeras tai nemažas... Atrodo viską suprato, tvarkoj, sako, dabar neturim mes valties, bet bandysim kažką suorganizuot...
Po kokio pusvalandžio skambutis, inspektorius sako, o gal galėtumėt mus priplukdyti prie tų tinklų, jei ten tebesat, nes nerandam valties...Ne sakau, nieko nebus, pas mane vietos labai mažai, o ir pats sėdžiu kojom apsemtom
, nes leidžia kažkur pro dugną vandenį... Na teks dar ką nors mąstyt, atvykę, rasim gal pasiskolint valtį vietoje...
Dar po kokio pusvalandžio, vėl skambutis, sako , atvyks inspektoriai iš Šiaulių, pasistenk jiems nupasakoti kuo aiškiau kur ten kas, ok, sakau, pasistengsiu, tik nelengva bus jiems rasti pagal nupasakojimą, nes aš tiek turbūt neišlauksiu kol jie atvyks...
-Na, kaip nors susišnekėsit, jie žada būti ilgai, gal net per naktį jei reikės, nori sučiupti tuos niekadėjus.
O man nekimba, jau valanda kaip naujoje vietoje, vieną syk plūdė buvo susvyravusi ir viskas. Galvoju, kad jau pats čia užviriau tą košę, gal reikia luktelti, gal už valandikės ir atsiras jie, tie inspektoriai, nes be parodymo jie tikrai vargiai čia ką atras.
Ištraukiu inkarą ir plaukiu atgalios, nors pažaisiu su smulkme ankstesnėje vietoje, gal jin dar neišsilakstė. Jau laikrodis rodo 11-ą val, gal ir didesnė žuvis sujudės neapleidžia viltis, nors labai abejotina, kai negailestingai plieskia saulė virš galvos.
Mosteliu meškerykočiu, iš pirmo karto pataikau puikiai į vietą, ir ,vietoj laukto plūdės šokio tymt tymt tymt, kaip jinai elgiasi, kai kimba smulkmė, pamatau, kaip iš lėto grimsta dugnan. O taip būna tik tada, kai masalą paima rimtesnė žuvis. Pakertu, joooo, širdis apsidžiaugia , anam gale priešininkas visai neblogas, kotas net trata nuo jo priešinimosi, bet aš stipresnis, prisitraukiu neskubėdamas , leisdamas žuviai šiek tiek pavargti, kad būtų ramesnė ir sugriebęs įsikeliu valtin... Ėch , nubraukiu prakaitą
, kaifas, ne kitaip, netgi pasakyčiau- pirmas orgazmas šiandiena
.
Pagaunu dar kelias, šiek tiek mažesnes, bet ne mažas raudes ir vėl, eilinio kibimo metu, pakirtęs pajaučiu, kad priešininkas aname valo gale dar solidesnis. Iš lėto traukiu link savęs, o jis per daug ir nesispardo, paklusniai eina link manęs, eina eina, tiksliau, plaukia plaukia, kol aš jo nepamatau, o tenai, ant kabliuko - jo didenybė lyyyynas
. Na, bais jau didelis jis man atrodo, siaubingai didelis, mintys tik sukasi galvoje, kaip aš jį ištrauksiu, jis gi tikrai nenorės draugauti su manim. Ir aišku, pamatęs mane ir supratęs, kad ten kur jis yra tempiamas, jam nepakeliui, parodo ką jis gali. O gali, aišku, daug, lašinių , raumenų, priauginęs kaip reikiant, pasileidžia tolyn nuo manęs . Nuvaro iki žolių, truputėlį įlenda į jas, bet neapsisuka, ačiū Die. Leidžiu jam ten šiek tiek pabūti, kol pradės judėti, kai tik sujuda, tempiu link savęs po truputėlį, , jis vėl atgalios, aš vėl link savęs, ritė tarpais traška, stabdį esu gal ir per daug atlaisvinęs, bet bijau jo staigesnių judesių, nes pavadėlis tik 0,14 mm gali labai greitai nutrūkt. Galų gale priešininkas pavargo, prisitempiu prie valties ir bandysiu suimt kažkokiu tai būdu, nes lyno slidumą visi turbūt žinome. Ne, kur tau, jis jokiu būdu pas mane lipti nežada, jam žymiai mieliau po valtimi ir neria ten su nauja jėga
, vėl išsigąstu kad neapsisuktų apie inkaro virvę ar dar kur, šiaip taip išprašau atgalios, jis vėl po valtim , bet jėgos jau pasilpusios, paėmęs už valo ištempiu iš ten, paklusnus pasidarė, įkišęs pirštą burnon šiaip taip suimu stipriai už žiaunų, paleidęs meškerę prigriebiu antra ranka ir ... laimikis jau pas mane
.
Graibšto niekados nenaudoju, žinau kad blogai darau, bet nepatinka man tie ,,pričindalai" ir viskas.
Iš daugkartinų žūklių yra man išsivystęs toks, sakyčiau, kaip ir kompleksas: būdavo, kai tik pasiimu graibštą, tai visuomet grįžtu tuščiomis,arba užkibus didesniai žuviai ir pritraukus ją pakrantėn, graibštas guli kur už kelių metrų, ir nenubėgsi jo pasiimti pametęs meškerę, tai vėl gi grabalioji su rankom. na tai kam jis man reikalingas tada, galvoju. Tai aš jo dabar iš vis seniausiai ir nebeimu. Ai, nutrūks nutrūks ta žuvytė, reikia ir jai suteikti šansą, kaip sako, nieko čia baisaus, nepasikarsiu dėl to :D
Oi kaip faina, kažkokia palaima, bus su kuom nusipaveiksluoti tikrai...
Tik, kažin kur mano fotikas, kažkodėl aš jo nematau, būt gerai, kad jis būtų iškritęs ne kur ant pievelės pakrantėje, o mašinoje likęs...
--------------
Pagaliu vėl išgirstu telefono skambutį, pažiūriu, nežinomas numeris, atsiliepiu, skambina naujieji inspektoriai ir pasako, kad jie ęsantys prie pliažo.
Na, sakau, būt gerai, kad jūs atvažiuotumėt ten ir ten, nes iš tos vietos jūs tikrai nieko nepadarysit... Bando važiuot, vėl sakmbutis, suprantu, kad pasiklydo, ne į tą pusę nuvažiavo
. Po kiek laiko vėl skambina, esą ten ir ten, matą tą ir tą, oi, sakau, kažkaip mes nesusišnekam,... Na ir taip toliau... Kol galų gale už kokių 1,5-2 valandų pagaliau privažiavo ten kur reikėjo. Parodžiau viską, apibūdinau, kas kur ir kaip, sako bandysim laukti pasirodant niekadėjus....
O man jau ir žvejot buvo pabodę, žuvies prigaudžiau, manau ,apie 6-kg, neskaitant mažųjų, nes tas tai iš kart mesdavau atgalios ežeran. Dar belaukdamas inspektorių, visas mažesnes, nors ir kepamos būtų jau, paleidau vandenin, pasilikau tik didžiausias, nes pagavus tą lyną, žuvies jau tapo tikrai sočiai.
Inspektoriai pamatę mano laimikį, mačiau, nustebo, kad aš visai padorių žuvų prigaudęs...O juk nekibo, jei pamenat ką rašiau...
:D :D
Tiesa, fotikas atsirado ant mašinos sėdynas, tai galėjau ir ,,nutraukt" laimikį:
P1070323.JPG (162 KiB) Peržiūrėta 13044 kartus(ų)
-----------------------------------------------------------------------------
Apie tinklus, brakušas ir kitus žvejybos nuotykius (II dalis)---------------------------------------------------------------------------------------
Sekantį rytą sumąsčiau vėl pažvejot. Labiausiai man patinka kai tylu ramu, va taip:
P1060968.JPG (157.5 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
ir žuvys kimba bent jau tokios:
P1060978.JPG (173.5 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
Bet, atvykęs prie ežero matau, kad situacija visiškai pasikeitus, jei vakar saulutė, tai šiandien apsiniaukę, vėjas priešingos krypties ir gana didelis, banguoja kaip reikiant,šalta, suprantu, kad vakarykštėje vietoje nepažvejosiu, teks ieškot užuovėjos kur nors kitur...Gan ilgai paplaukiojęs po ežerą jos taip ir nerandu kol kas, galop plaukiu pro tą vietą, kur tinklas stovėjo, galvoju, mestelsiu akį, ar tebėra, ar ne, bet pamatau, kad krante stovi vyras ir stebi mane per žiūronus...Mintis- negi inspektoriai tebesikankina, tebelaukia brakušos... Pasuku vairą tiesiai į ,,žiūronistą" ir įjungęs 5-ą lekiu link kranto pas jį. Atsidūręs nebetoli, sustabdau ,,arklius" matau, kad čia žmogus ne iš tų vakarykščių inspektorių, o kitas ... Pagalvojau, gal pasikeitė pamaina, ar gal buvo atvykę jų ir daugiau, o aš tik su dviem tesusipažinau, o gal dar kokia kitokia situacija, velnią suprasi, įvairiai gali būti... Klausiu,-
-Žvejojat, ar kimba?
Sako, nežvejoju... Tada iš balso atpažįstu, kad čia tas pats vakarykštis veikėjas, kuris buvo priėjęs, kai žvejojau ir teiravosi kaip sekasi.
Papasakoju, kad vakar neblogai sugaudžiau, neblogai kibo paskui po mūsų pokalbio, ir t.t., bet anas kažkoks suirzęs
. Dar pagalvojau, kad gal inspektoriai išvažiavo, o jo paprašė stebėt ir duot žinią, jei ką negero pamatytų., tai jisai dabar ir stebi, kas tuos tinklus pasiims...Besišnekant, jisai man sako,
-Esat kažkuoks įtartins munej...
-Nu či daba, kūm jau aš sugriešijau?
-Tuoks atruoduot nabluogs vyrs, bet munej įtartinas i vsiuo...
-A diel tuo, ka daba plaukiuoju ilgą i nažvejuoju? Bet juk matą, kuoks viejs, o muna meškerelis lėngvas, plūdeli tik veina graama, dėlt munei reek ramiuos veitelis...
-Nu bet visteik esi įtartins, -taip piktai rėžia ...
Įtartinas, tai įtartinas, ką aš žinau ką jis turi omenį, ar, kad aš gal tuos tinklus statau, ar gal kad paskundžiau, ,,čiort znajėt", kaip rusai sako ... Plaukiu šalin nuo jo tolyn, jisai sako:
-Gal vakar skombinaaa 112?
-Vo diel kuo turiejau skombinti, kas atsitėka, a skėnda gal kas, nieka panašaus namačiau, niekur aš naskumbinau...
-.................. ............. ...............
Kažką jis sumarmaliuoja nebegirdžiu, nes šniokščia viskas nuo vėjo, nuo bangų, šūkteliu garsiai:
-Kūūū sakąąąąą?
-Plauk , plauk iš či,- moja su ranka nuo savęs ...
Na ir nuplaukiu...Susirandu tokią ramesnę vietikę, užsišeriu ir pradedu žvejot, galvoju ateis 8-ios val, pasuksiu vakarykščiam inspektoriui, ar yra koks rezultatas, ar ne...
Kibimas visai prastas, sugavau dvi žuvytes , vis žvilgčioju laikrodin, kada tos aštuonios ateis, o kai jos atėjo, palaukiau dar pusvalandį, kad tikrai būt išmiegojęs...
Suskambinus, atsiliepė iš kart, sako, viskas ok, susėmėm vakar
...
Papasakoja kaip buvo, sako, vakare pasirodė brakuša
, dieduks toks, sako, išvalė tinklą ir vėl paliko jį užmestą
, grįžo krantan ir tada mes jį stvėrėm, sako, ale bystras žaltys, sako, jau metuose, o kad varė pakrante, per brūzgynus, tarpais per vandenį , sako, vos nepaspruko, galop apvirto užkliuvęs už kažko gal
, žuvis iš kibiro pabėgo
, sako, ačiū Die kad nors du lynai liko tam kibire neišplaukę
, gal tie kur labiausiai buvo pridusę, būtumėm neturėję nei už ką protokolą surašyt...
Bešnekant supratau, kad čia tas pats diedas, kur neseniai mane stebėjo, ir su kuriuo aš vakar šnektelėjau, o kadangi aš čia pat žvejojau, jis negalėjo tinklų savo patikrint, tad tikrint nusprendė tik vakaro sulaukęs.
Aš jų klausiu, o ko jis stebi dabar su žiūronais, tie juokias, sako, kad jis, diedukas, pasakęs, kad čia ir daugiau tokių esą, tai dabar gal nori ką paskųsti, nes pasakėm kad skambintų 112, kai pamatys savo ,,draugus", nes jį tai kažkas ,,sudegino“... Gerai pažvengėm (chuckle). Inspektorius sako, didžiausia problema, , buvo paskum išsivežt jo tą valtį, bet šiaip taip išsikvietėm kažką ten, iškėlėm iš ežero ir išvežėm. Dar jisai bandė sakyt, kad , mol, čia ne jo valtis, tai paaiškinom, kad tranporto priemonė, su kuria padarytas nusikaltimas, konfiskuojama, toks įstatymas, gera ,sako, tokia valtis, nauja beveik, o tinklas tai senut senutėlis.. Dar pridėjo, kad, jau du sykius anksčiau yra baustas už brakonieriavimą jisai, dabar trečias kartas...
Va tokios tokelės,... nors žuvies tą dieną beveik nepagavau, bet ant dūšios linksma buvo ilgai
-------------------------------
Paskui dar ne kart tam ežere teko žvejot, bet didesnių nuotykių nebeturėjau, o žuvis kibdavo visai neblogai, jei tinkamai iš kart pavykdavo pasirinkt vietą. Kartais prigaudai tiek:
kartais tiek:
o kartais ir iš vis ne ką...
Paskutiniu laiku dažnokai nuvykstu į prievatų komercinį tvenkinuką, o ten žuvis irgi kimba ne visada.
Kartais pavyksta privanoti tiek, kad vos iškeli sietą iš vandens
o kartais tenka pasitenkinti dviem trim žuvytėmis ...
Dar keletas vaizdelių iš šio sezono žvejybų:
Venta
P1070075.JPG (160 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
P1070073.JPG (162.5 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
P1060954.JPG (160 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
P1070372.JPG (146.5 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
upelis keistu pavadinimu- Markija
Virvytė, kai kur tokia, su lengvąja pervažiuotum
Virvytė
Virvytė
Viliotė
DSCF4126.JPG (52.77 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
Tai bent alksnis Žemaitijos
DSCF4112.JPG (103.22 KiB) Peržiūrėta 13287 kartus(ų)
O prie alksnio- reportažo autorius...
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.