Turbūt nedaug istorijoj buvo politinių vadų, kurie savo valdymui pasibaigus būtų vertinami vienareikšmiškai tik teigiamai. Visais laikais ir visame sviete. Ne išimtis ir Lietuva, ne išimtis ir A. Brazauskas.
Vadovas jis buvo puikus, vienas iš geriausių, vien jau dėl to, kad tokį ilgą laiką būdamas priešakinėse linijose iki pat mirties sugebėjo išvengt politinio, o kartais gal ir tikro "svinoriezo" į paširdžius. Nei iki jo, nei kol kas po jo nebuvo ir nėra nei vieno panašaus kalibro politiko, sugebėjusio (sugebančio) tiek ilgai išlikt aukščiausiuose postuose, neprarandant pozicijų. Nesiginčiju, kad jis, kaip beje ir didžioji dauguma visų kitų, neišvengė klaidų, kurių turbūt antrą kart nekartotų.
Niekas nežino kaip būtų buvę, jei būtų buvę, yra taip kaip yra. Čia vėl gi tinka loginės ir ontologinės tiesos santykis. Kas iš to, kad mano, ar kieno nors kito loginė tiesa sako, jog būtų buvę geriau, jei būtų buvę taip, o ne taip. Niekas nežino, kaip iš tiesų būtų buvę. Gal tūkstantį kartų blogiau. Ontologinė tiesa (bėgantis laikas, istorija) parodė, kad rezultatas išėjo pakankamai neblogas, gal net maksimaliai įmanomai geriausias esant tuo metu buvusioms aplinkybėms. A. Brazauskas buvo vienas iš pagrindinių ir svarbiausių to proceso dalyvių ir vadovų, tad jei pripažįstam, jog vos ne pusės amžiaus LT istorijos galutiniai rezultatai iš esmės teigiami (kad ir ne be trūkumų), tai galima teigt, kad tie kas objektyviai vertina istoriją šio politiko tikrai nenurašys į istorijos šiukšlyną, nes kaip ten bebūtų jo parašas figūruoja po begalės svarbiausių Lietuvos naujosios istorijos pasiekimų protokolų tekstais. Kiek tame atsitiktinumo, kiek nuopelnų, težino Dievas.
P.S. Net ir didžiuosius LDK kunigaikščius vertinant galima rast prie ko prikibt, vienas vienokių klaidų, kitas kitokių padarė ir tikrai nei vienas iš jų nebuvo labai šventas, bet tas nekliudo konstatuot, kad jie buvo iškilios istorinės asmenybės, nekliudo jų gerbt.