Linksmą tekstuką bičiulis atsiuntė. Pralinksmino. Skaitykit, gal ir jums nuotaiką praskaidrins.
Apie tikėjimą ir ekonomiką
Sekmadienį nori nenori, bet vis tiek atslenka mintys apie tikėjimą, nors neapleidžia ir apie pinigus. Ir štai kokia istorija iš viso šito susideda. Kol neturėjo pinigų, žmonės tiesiog keisdavosi reikalingais daiktais arba kokiom nors paslaugom. Aš tau duodu tą, tu man duodi tą. Jokio tikėjimo, grynas pačiupinėjamas materializmas.
Ir štai, kad nereikėtų tampytis krūvos daiktų, fininkiečiai sugalvojo pinigus. Va, tada užgimė pirmojo tikro tikėjimo daigeliai. Reikėjo patikėti, kad gavus vietoj konkretaus daikto kažkokį ženklą, tu jį galėsi vėl išsikeisti į reikalingą daiktą.
Kad būtų lengviau tuo tikėti, iš pradžių pinigas irgi buvo savaime prabangus dalykas - gabalėlis brangaus metalo, aukso ar tai sidabro. Net atidavęs daiktą, tu vietoj jo gaudavai irgi vertingą dalyką - brangų aukso gabaliuką. Kad valstybė išleistų pinigų, ji ir privalėjo iš tiesų turėti to brangaus metalo.
Bet vėliau valstybė pagalvojo, kam tą auksą kapoti ir minkyti, pakanka jį pasidėti kur nors saugiai, o pinigams naudoti ne tokį brangų metalą, kurio yra daugiau ir ne taip gaila, jei ir nusimes kur nors. O žmonių tikėjimas tik sustiprėjo. Nes dabar, laikydamas saujoje paprastą varioką, turėjai tikėti, kad už jį, kai tik užsimanysi, visada galėsi gauti savo aukso gabalėlį iš tų paslaptingų saugyklų arba tą aukso gabalėlio vertę atitinkantį daiktą. Patikrini - veikia. Tikėjimas stiprėja.
O valstybei ir tą pigesnį metalą štampuoti jau pasidarė per vargas. Pakeitė jį į popierių su užrašu, kad garbės žodis, už tą lapuką tikrai galėsi pasiimti savo aukso gabaliuką, kada tik užsimanysi, bet gal geriau imk tau reikalingus daiktus. Sutikit, čia jau reikia milžiniško žmonių tikėjimo, kad tikrai tie popieriaus lapeliai tokie patikimi ir galingi. Bet pabandai ir matai, kad viskas vyksta, kaip žadėta. Tiesa, kartais ten ant jų pakeičia skaičiukus, perdaro naujus piešinukus, senus išmeta, naujus nupiešia, kartais dėl to suneramina, bet tikėjimas daro savo ir stiprėja. Tuo labiau, kad vis tiek turi kažkokį, kad ir popierinį patvirtinimą apie savo galimybes.
O valstybė sako, blyn, o kam iš viso tas auksas? Juk vis tiek pinigų visiems reikia tik tam, kad gautų tuos savo daiktus ir paslaugas. Ir paskelbia, kad pinigų yra tiek, kiek daiktų ir paslaugų ir viskas čia gerai. Norėdama išleisti jų papildomai, valstybė vis tiek turi turėti bent jau kažkokio šikarno popieriaus, gudrių spausdinimo mašinų ir panašiai. Žmonės jau kažkur giliai viduj supranta, kad visiems to aukso gabaliuko, jei užsimanys, ir nebeužteks. Tačiau tikėjimas tais lapukais su skaičiais jau toks stiprus, kad pakanka, jog juos gali iškeisti į daiktą, net jei kas kartą už tą patį ir reikia mokėti vis daugiau tų lapukų...
Ir štai aš dabar žiūriu į kompiuterio ekraną, kur mano elektroninės bankininkystės eilutėje parašyta kažkokių skaičiukų eilutė. Ir viskas. Iš tiesų, tai aš net neturiu jokio lapuko rankoje. Neturiu nieko, tik begalinį tikėjimą, kad tie skaičiukai, matomi ekrane yra tokie galingi ir tikri, kad aš juos galiu pakeisti į tą, ko man reikia išgyvenimui šioje žemėje. Aš jau suprantu, kad valstybė dabar net nebenaudoja popieriaus ir tų gudrių spausdinimo mašinų. Jai tiesiog pakanka pakeisti skaičiukus ekrane. Bet ji žino, kad mes visi besąlygiškai tikime, jog tai veikia.
Net jei kažkur giliai pasąmonėje aš žinau, jog jei tik mes nustosime tuo tikėti ir visi vienu metu sugalvosime pasikeisti tuos skaičiukus į pažadėtus už juos gauti daiktus, paslaugas ir kitokias gėrybes, jų tikrai visiems neužteks. Net jei užsimanysime tuos niekur nesančius skaičiukus pasikeisti, kad ir tuos paprastus lapukus su skaičiais, jų irgi visiems neužteks. Todėl netikėti yra žymiai baisiau. Mes gyvename vien iš tikėjimo, kad net kažkur šviečiančiame ekrane rodomi pinigai veikia ir dar veiks. Štai, kas yra tikrasis tikėjimas, o jūs sakote, Dievas ir kitokios nesąmonės.
) Turbūt dviem pirštukais lengvai kilsteli, o karpis 30kg jau krante 
na, jei čia tikri kadrai, tai superr... 
