Nuvažiavau pirmadienį patikrinti upeliuko.
Pastudijavau žemėlapius, atsiradau vietą, kur žmonių neturėčiau sutikt, nes keliukas čia ir pasibaigia, užkampis kaip reikiant, tsakant - glūduma.
Buvo įdomu, kas ten gyvena, gal upėtakių rasiu, gal dar ką įdomaus...
Brendu , žiūriu šapaliukai, ešeriukai, smulkmė. Po kurio laiko girdžiu, per krūmus braunasi kažkas, braunasi drąsiai su didžiausius triukšmu, tikrai ne sėlina.
Kai galva kyštelėjo iš už šabakštyno, kai pamačiau jį, šūktelėjau iš toliau, kad neišgąsdinčiau: - - kaip sekas, kas kimba,- sakau.
- Aš veizu, kun tu či dirbi.
-Žvejoju, kaip matai.
Nužvelgia įdėmiai nuo galvos iki kojų, nepatenkintas toks, vėliau sako:
-Kū tu či gali pagauti su ta sava meškereli. Nabrisk či, aš či tinklą statysu, kap pastatysu, galiesi bresti,-
ir išsitraukia zilkinį tinklioką iš žolyno.
-Nebijai inspekcijos?
-Galvuoji, ka aš su meškeri žvejuosu, munej gal, aš esu invalids,- sako.
Pagalvojau, gal proto, o pasakiau, kad kas tu bebūtum nubaustų, jei tai ne tavo tvenkinys.
- I kas či važious į tokius džiunglynus, gyvenimi nie buvy jokių inspekcijų, atkirto naglai
- Pagauni kū, -paklausiau aš?
-Anū deijna vo tuoks upietakis ipouli,- skėsteli rankomis.
Pastatė jis tą tinklą ir pradėjo triukšmą kelt, daužyti per kelmus, mol, baidyti upėtakius, kad pareitų tinklan...
Nubridau aš tolyn, jisai pasiliko, tik apsidžiaugiau, kad upėtakių gali pasitaikyti, ir neblogų...
Neužigo pagavau ešeriukų, lydekiukų-peiliukų, vienas jau ant legalumo ribos...
Paskum pavyko išvilioti iš slėptuvės ir neblogą upės karakiuką, galėjo būt apie kilą. Pamačiau, kaip, tik įmetus sukrę, iš niekur atsirado, griebė , bet nepakirtau, ar tai dėl kablių atšipusių ar tai pavėlavau. Daugiau jisai nebesirodė, kokį masalą bekabinčiau ..
O dar vėliau, kur gylis jau didesnis, prabrist nebegalėjo, tai vėl kažkas neblogas buvo paėmęs. Galiu spėlioti tik kas , kad nekilo į viršų o ėjo palei dugną, bet nepamačius jo, atsikabino.
Vėliau priėjau ruožą, kur srovės beveik nesijautė prikritę lapų ir tuščia, gyvybės nebematyti.
Toliau eiti nebesinorėjo, o ir gan pavargau, tad susisukau ir grįžau tiesiai per laukus, nebesiekdamas brakonieriaus valdų...
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.