tai ką ?, karosų negaudot... 
šiemet mano karosiniame Papio ežere vanduo labai žemas ir per kiekvieną savaitgalį važiuodamas pakeliui į kaimą užsuku pažiūrėt......, bet anei vieno ryboko nėr
, o jei nėr tai ir kliovo nėr , o taip dar nebuvo 
šiemet mano karosiniame Papio ežere vanduo labai žemas ir per kiekvieną savaitgalį važiuodamas pakeliui į kaimą užsuku pažiūrėt......, bet anei vieno ryboko nėr
, o jei nėr tai ir kliovo nėr , o taip dar nebuvo 
)vieną virš kilo esu paėmęs ir viskas. 
O taip, tik mažučius rudenį prūdelyje pagaudom dėl lydekų. 
). Paskui zinau toki karjera tarp Kauno ir Jonavos, visai salia Neries. Tai ten kiekviena pavasari ar vasaros pradzioj draugelio tevas paima zveriu ir beveik kiekvienais metais koks vienas apkemsijes su viskuom nueina. 
,Dvariukuose 
.Pvz Svobiskio uztvankelej,dar tebesant saltiems orams lupo karosus virs kilo,su vietiniu kalbejau 
.Tiesa,o kaip dabar su tais delniniais,gal zinot kas ar kimba 
:.
Pasižiūriu į saldžiai snaudžiančią žmonikę, dar labiau susvyruoju, bet .... vidinis balsas kaip kirviu nukerta: „jei apsisprendei, tai ir neabejok“ 
. Išsliuogiu iš lovos, darau termosą arbatos, atsikelia sūnus, rengiamės ir su visa manta mes jau mašinoje. Degalinė, kava, ir į kelią 
.
. Apsižvalgom, geriausios vietos kaip ir užimtos 
. Mintyse nusikeikiu 
, bet negi atgal važiuosi. Stojam ir ruošiamės žvejybai ir mes:
, ir vėl karosą. „Kolegom“ sekasi kur kas geriau. Keičiu taktiką: ploninu pavadėlius, mažinu kabliukus, vietoj švino kabinu šėryklas pilnas (kaip man atrodo 
, tolimi metimai ir ... ilgai laukti nereikėjo. Kaip sakoma: prasidėjo 
. Jei iš pradžių aš atlikinėjau visą juodą darbą: nukabindavau žuvį, kabindavau masalą, pildžiau šėryklą, užmetinėjau, o sūnui palikdavau tik maloniausią dalį – ištraukti (ko nepadarys tėvai dėl savo vaikų 
), tai po kiek laiko griežtai pareiškiau: „kas ištraukia, tas ir visą kitą privalomąją dalį atlieka“ 
. Žvejojam toliau. Spėjam tik karts nuo karto arbatos gurkštelt, ir jau žiūrėk meškerė vėl kviečia 
. Vienu metu buvom pasiekę tokią stadiją, kad apsimetinėjom jog nematom kaip kimba, kad tik apturėt minutėlę atsikvėpt, jau nekalbu apie užkandį 
. Visokiausių versijų nugirdau: tai masalai jų ne tie, tai vieta bloga, tai pašaro neturi ir t.t. 
: tipo „idi siuda, tut klijot i mesta jiest“ 
. Nemėgstu tokių.... 
O mes su sūnum tyliai traukėm ir šypsojomės: gerai, kad iš abiejų šonų po kontrolinę meškerę, dėl viso pikto, buvom užsimetę 
. 
), o didžiausius ... , bet apie tai vėliau. 
Tenka spręst dilemą – kiek palikt „na sjedenije“ 
.
