Taigi,pagaliau tas lauktasis-ilgasis savaitgalis

.Nemuno žemupys visas papludęs vandeniu, tai praktiškai žvejybai beliko tik jūros pakrantė.eLPi pasiųlius, o man mielai sutikus, žvejybinis planas tampa aiškus.Ruošiame jūrinius kotus, bet atsargai pasiimame ir lengvus spiningėlius, jeigu neišeitų pažvejoti jūroje, tai pabandytume Juodkrantėje nuo prieplaukos.
eLPi iš vakaro užsiima krevečių virimu, o aš pasižadu pririnkti naktinių sliekelių.Jau apie 10 val. vakaro, pasiėmęs nedidelį plastikinį kibirėlį ir LED prožektorių (praktika parodė, kad LED prožektoriaus šviesa mažiau gazdina sliekus) aš atsiduriu šalimais laiptu, prieš namą susodytame gėlyne.Vos pašvietus

tapo aišku, kad naktinukai tarsi laukė manęs, tarsi šiugždėjo , kurgi tu buvai, kodėl nerenki mūsų, mes taip seniai paplaukioti norim.Žodžiu per 10-15 min. šimtinei sliekelių pažadėjau relaksą jūros bangose.
Ankstyvas rytas, kavos puodelis, žvilgsnis „Tribūnon“, daiktų nešimas apačion, krovimas i mašiną, keltas, kelių policija, blaškymasis ieškant geresnio įvažiavimo ir....štai ji, tokia rami, tokia miela musų ‚Jūra motulė“.Tveriami stovai, surenkami kotai ir mūsų svareliai su sistemėlėmis keliauja vandenin.Kibimų ilgai laukti nereikėjo ir plekšnikės nuo „penkiakapeikių“ iki „kepamų“ pamažu uždengė mūsų kibirėlių dugnus.Pradžioje labiau kibo ant naktinuko, vėliau jau tiko ir krevetės, o dar vėliau kibimas buvo tik ant kuojos porcijos.Įsidienojus kibimai sulėtėjo, ir apie antrą valandą dienos visai nustojo.Dar truputį pažvejoję, nutarėm, kad šiai dienai užteks, ir nors laimikiai nebuvo įspūdingi tačiau jau žinojome, kad šeimynos paragaus šviežios keptos plekšnės, tegul ir nedidelės, tačiau mūsų pačių sugautos, atidarant šių metų jūrinės žvejybos sezoną.
Per savo tingėjimą

prieš žvejybą užsukti garažan ir pasiimti kėdutės, uždaviau savo kojelėm didelį krūvį, nes žvejojau praktiškai visą laiką stovėdamas.Bandžiau sėsti ant smėliuko, tačiau užversta galva aukštyn, žiūrint i meškerių viršūnėles, jaučiau, kad ir sprandui tokia procedūra nepatinka.
Tačiau žvejojant teko iškesti didesnį sunkumą, tai atsakinėjimai į poilsiautojų, vaikščiojančių pakrante klausimai ir pamokymai.Ir ko tik neprisiklausėm, ir kaip čia uotus vieni traukė, ir kaip lašišas smaugė ir kaip.......o kur dar laimikų palyginimas su tais, kuriuos klausinėtojai sugavo Airijoje, Norvegijoje.....
Nutarėm su eLPi, kad tokiu atveju geriausia turėti marškinėlius arba liemenes, kur ant nugaros būtų surašyta informacija klausinėjantiems jumoro tema.
Gryždami stabtelnam prie Juodkrantės didžiosios prieplaukos, o ten

baltos žuvies (kuojos) kimšimas i krepšius pilna ta žodžio prasme.Vieno žvejojusio, prisikimšusio du maximos krepšius ir jau bebaigiančio kibirą, eLPi užklausė, a kur tu tiek dėsi, negi pardavinėt eisi, atsakymas buvo piktokas, yra kas jas mėgsta.Buvo ir visai tinginių, kurie net nesivargino žvejoti.Užmesdavo sietelius, skirtus gaudyti mailiukui, po kiek laiko ištraukdavo su juose spurdančiomis kuojomis, kurios mano manymu nebent žvejybai gyva žuvele būtų tikę, bet jos keliavo į krepšius.
Žinoma, buvo ir jaunimo, kurie linksmai pramogavo, sugautas žuveles mesdami per petį atgal, buvo ir rimtesnių žvejų, kurie ant kukurūzo mesdami toliau sugaudavo visai padorias kuojas, tačiau didenė dauguma suvažiavo tam, kad prisiluptų kibirus sprindžio dydžio kuojų.
Jau kelte kilo mintis, kad po poros dienų, būtų visai ne pro šaly pratęsti mūsų pirmosios žvejybos šiais metais nuo juros kranto, antrają dalį.
Taigi antra dalis bus
Šiandien kimba kitur...