


Poto jau isidienojus nutiko idomus dalykas, sedim prie meskeriu ir girdim kaip varle kvarksi, bet kvarksi kazkaip nestandartiskai, tai nuejom paziuret ir ziurim, ogi kazkas uz mus greiciau susizvejojo pusrycius


zaltys galingo dydzio, pirma kart toki dideli maciau (kad toki ungury vietoje jo priciupus ech), isvis nesibaimindamas pozuoja pries objektyva

Veliau iskelem sau klausima, "ko mes prastesni uz sita zveja" , tai irgi bandem neatsilikti




Smagu prisiminti paskutinias pavasario akimirkas, teks per vasara atsigriebti
