Pagavo senis žuvį, tik ne su masalu ar slieku, bet su obuoliu. Įmetė ją į kibirą, maitino obuoliais. O žuvis visai kaip senis – kūnas lydekos (lygtais), veidas žmogaus. Ir gyveno senis su ta žuvimi. Mokino ją valgyti prie stalo. Neišmoko. Žuvis gi negali normaliai šaukšto apimti. Mokino jis žuvį malkas kapoti. Taip pat neišmokino. Nepatogu gi kirvį laikyti kai rankų neturi. Galop pasiėmė jis tą žuvį sau ant rankų, atėjo ant lieptelio ir…išsprūdo jam ta žuvis ir įkrito į vandenį. Bandė senis išgelbėti žuvį, metė gelbėjimo ratą, tačiau jau buvo per vėlu. Žuvis paskendo.
Palaidojo senis žuvį smėlyje ant kranto, papurtė obelį, surinko visus nukritusius obuolius, o tą, kuris liko ant kapo – paliko. Nuėjo senis namo.
Santrauka pagal amerikiečių liaudies pasaką.
