Ulafas rašė:Jurginas rašė:Ulafas rašė:
kuo cia detas mano balsavimas? Gal papasakok istorija, apie kuria uzsiminei? Zinoma, jei kazka is viso zinai ir ne is kregzduciu prikakoto lizdo

Tik noreciau objektyvumo, o ne lozungu. Pakaks savigarbos?
Ne, nu tau tai aišku būtų žymiai labiau patikę, jeigu LUKoilui būtų pardavę.
tai tiek ir visos zinios? Apgailetina... Pries kazka aiskinant, reiketu pasidometi bent jau tuo dalyku, kuriuo norisi patvirtinti savo "zalia ir tipo laibai reiksminga" nuomone, ir nusiimti rozinius akinius nuo akiu. Tada gal i pasauli ne zvairiai pradesi ziureti, o abiejomis akimis.
Interviu su analitiku K. Škiudu. Bandyk kažką susigromoliot, arelio akie, ale ko tais abejoju, ar kas pavyks
Po teatrališko premjero Rolando Pakso atsistatydinimo ir emocionalaus kreipimosi į Lietuvos žmones 1999 metais prasidėjo radikalios „Mažeikių naftos“ privatizavimo kritikos banga. „Williams“ kompanija daugeliui Lietuvos žmonių tapo keiksmažodžiu, o sutartį su šia bendrove rėmusios Tėvynės sąjungos reitingai gerokai smuko. Kita vertus, šiandien „Mažeikių nafta", dirbanti pagal 1999 m. pasirašytą sutartį su „Williams", veikia pelningai, jos akcijos kyla, liovėsi ekonomistų kaltinimai dėl didžiulių Lietuvos nuostolių. Tuo tarpu politinės aistros vis dar verda, R. Paksas daugumoje savo kalbų tvirtino, jog prieš jį sukilo tie, kurie „į Lietuvą atvedė „Williams“. Savo nuomonę apie „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją paprašėme išdėstyti politikos analitiką Kęstutį Škiudą, kuris įdėmiai tyrinėja įvairius šios skandalą sukėlusios privatizacijos aspektus.
Sutartis su „Williams“ smarkiai pakenkė konservatorių politiniam įvaizdžiui. Tuometinė opozicija ir didžioji dalis žiniasklaidos kritikavo Tėvynės sąjungą, kad ji pasirašė abejotiną „Mažeikių naftos” pardavimo sutartį. Jūsų požiūriu, ar tikrai tai buvo abejotina privatizacija? Ar tikrai reikėjo „Mažeikių naftą“ privatizuoti?
Ne vienas politikas iš „Mažeikių naftos” istorijos susikrovė politinį kapitalą, ja R. Paksas nuosekliai naudojosi ir Prezidento rinkimų kovoje. Praktiškai kiekvienas Lietuvos gyventojas turi savo nuomonę dėl šios privatizacijos, deja, dažniausiai gandų daug daugiau nei faktų. Atrodo, jog kai kuriems politikams naudinga manipuliuoti gandais.
Štai didelė dalis žmonių yra įsitikinę, kad „Mažeikių naftos” koncerno pardavimo sutartis yra žalinga Lietuvai. Bet jei paklaustume kodėl, – vargu ar daug kas galėtų paaiškinti. Tuo tarpu faktas yra tas, kad šiandien „Mažeikių naftos” koncernas dirba pelningai. Per metus į biudžetą jis sumoka beveik du milijardus litų įvairiausių mokesčių. Praėjusiais metais koncernas taip pat dirbo pelningai, ir jis veikia pagal tą pačią sutartį, kuri buvo pasirašyta su amerikiečių bendrove „Williams”. Iš tiesų anksčiau, ir iki privatizavimo, ir po jo, kelerius metus koncernas patirdavo nuostolių. Kas atsitiko, kodėl koncernas staiga ėmė dirbti pelningai, nors sutarties sąlygos nepasikeitė? Pagrindine priežastis, mano galva, yra ta, kad tiek naftos terminalui, tiek naftos perdirbimo įmonei pastaruoju metu netrūksta žaliavos. Palankiai susiklosto ir padėtis tarptautinėse rinkose, gerokai išaugo pelnas už naftos perdirbimą. Pernai tokia situacija susiklostė pirmą kartą po daugelio metų pertraukos.
Jūsų nuomone, kas būtų atsitikę, jei „Mažeikių naftos” koncernas nebūtų buvęs privatizuotas?
Svarbiausias dalykas, kurį šiuo atveju reikia prisiminti, yra tai, kad, prieš privatizuojant 1998 metais, į „Mažeikių naftos” koncerną buvo įjungta „Mažeikių naftos” perdirbimo gamykla su Būtingės terminalu bei Biržų naftotiekiu. Tokiu būdu „Mažeikių naftos” koncernas perėmė visas Būtingės terminalo statybos skolas.
Tokių paskolų terminalo statybai valstybės vardu buvo paimta daugiau kaip 1 mlrd. litų. Po to „Mažeikių naftos” koncernui ypač ėmė stigti apyvartinių lėšų (1999 m. pradžioje trūko apie 700 mln. litų), nes jos buvo panaudotos naftos terminalo statybai, o paskolų gauti darėsi vis sunkiau. Pagal visus finansinius rodiklius iš esmės tai jau buvo bankrutavusi bendrovė, ji laikėsi tik valstybės suteikiamų naujų paskolų dėka. O valstybės garantuotų arba suteiktų paskolų bei įmonei duotų valstybės garantijų suma buvo jau daugiau kaip milijardas litų.
Tik matant tikrą, nepagražintą “Mažeikių naftos” tuometinę padėtį, galima paaiškinti sandorio su „Williams" esmę. Tai nebuvo įprastas privatizavimo sandoris, nes, kaip minėta, bendrovė jau buvo bankrutavusi. Tai buvo „Mažeikių naftos” gelbėjimo kartu su amerikiečiais sandoris. Buvo tikimasi, kad gera amerikiečių vadyba išnaikins vagystes, užtikrins nenutrūkstamą naftos tiekimą ir naftos gaminių pardavimus, pelningą įmonės darbą. Valstybei vien savo jėgomis tai padaryti buvo labai sunku.
Reikia pažymėti, kad pagal 1999 m. sutartį į „Mažeikių naftą” valstybė neįdėjo nė vieno lito iš biudžeto. Be anksčiau suteiktų paskolų, Vyriausybė „Mažeikių naftai” dar papildomai paskolino (perskolino) apie 600 mln. litų. Įskaičiuojant anksčiau “Mažeikių naftai” suteiktas paskolas, bendra sutartyje minima paskola sudarė beveik 1,3 mlrd. litų. Tokia pat 600 mln. litų suma (300 mln. litų paskola ir 300 mln. litų už įsigytas akcijas) „Mažeikių naftos” apyvartinį kapitalą papildė „Williams". Tokiu būdu “Mažeikių naftos” bendrovė atstatė savo finansinius rodiklius, galėjo pradėti normaliai dirbti, pirkti naftą ir grąžinti Būtingės naftos statybos skolas.
Sąmoningai pateikiu skaičius, nes yra labai daug keistų interpretacijų bei neretai neatsakingai kartojamas gandas, kad „Williams“ nuskurdino Lietuvą.
Jeigu sutartis nebūtų buvusi pasirašyta, visas mano minėtus įdėjimus turėjo padaryti viena Vyriausybė (pabrėžtina - ne paskolinti, bet būtent – įdėti). Šalia to, 1999 metų pabaigoje, valstybėje siaučiant finansų krizei, iš kažkur dar būtų reikėję paimti daugiau kaip ketvirtį milijardo litų „Mažeikių naftai” suteiktų paskolų, o 2000 m. – dar antra tiek. Valstybės biudžetas tuo metu nebuvo surenkamas, skolinimosi palūkanos augo kaip ant mielių. Nacionalinis ir Sodros biudžetai 1999 m. rudenį nesirinko daugiau kaip 1,5 mlrd. litų.
Neabejotinai galima teigti, kad tuomet valstybę nuo artėjančio bankroto ir lito devalvavimo išgelbėjo du dalykai: sutarties su „Williams" pasirašymas ir biudžeto išlaidų apkarpymas. Tai leido grąžinti Būtingės naftos terminalo statybos skolą ir subalansuoti pinigų srautus valstybėje. Biudžeto reikmėms vėl tapo įmanoma skolintis finansų rinkose.
Jei tokie žingsniai būtų buvę padaryti anksčiau, būtų buvę daug mažiau sukrėtimų, tuomet išgyventa krizė nebūtų buvusi tokia gili. Atsakomybė dėl to krenta premjerui R. Paksui. Jis pabėgo nuo sunkių sprendimų ir įklampino valstybę į dar sunkesnę duobę. Tokio elgesio valstybės krizės metu negalima vadinti kitaip nei išdavyste. Neatmestina galimybė, kad jau tuomet jis nebuvo laisvas rinktis, nes jau tada galėjo būti priklausomas nuo rusiškų įtakų bei LUKoil‘o pinigų.
Tačiau kalbama, kad sutartis dėl „Mažeikių naftos" privatizavimo leido amerikiečiams iš Lietuvos išvežti milijardus litų. Ar tai tiesa?
Jei kalbame apie amerikiečių išvežtus pinigus, tai tokiais iš dalies galima laikyti tik „Williams" gautą valdymo mokestį. Valstybės kontrolės metu yra apskaičiuota, kad iš viso amerikiečiams už „Mažeikių naftos" valdymą per dvejus su puse metų sumokėta apie 141 mln. litų. Tai išties nemaži pinigai net tokiai bendrovei kaip „Mažeikių nafta”. Valdymo mokestis galėjo būti gerokai mažesnis, jeigu būtų laikomasi nuostatų, kurios buvo sutartos iki R. Paksui tampant premjeru ir E. Maldeikiui perimant vadovavimą deryboms. Mūsų skaičiavimais, pagal ankstesnį susitarimą valdymo mokestis būtų priklausęs nuo perdirbamos bei perkrautos naftos ir būtų buvęs apie 100 mln. litų mažesnis. Vadinasi, tiek būtų buvę mažesni ir bendrovės per tą laiką patirti nuostoliai.
Po E. Maldeikio “patobulinimų” valdymo mokestis tapo nepriklausomas nei nuo valdymo kokybės, nei nuo finansinių bendrovės rodiklių.
Beje, tai toli gražu ne vienintelis R. Pakso valdymo laikotarpiu valstybei padarytas nenaudingas sprendimas. Nesinori galvoti, kad tai buvo daroma sąmoningai, tarsi jau iš anksto žinant, jog sutartis nebus pasirašyta ir reikia kuo daugiau tokių “patobulinimų”, parodančių, kokia ta sutartis bloga.
Įdomu, kad dar rugsėjo mėnesį R. Paksas teigė nematąs didesnių sutarties blogybių. Jis tvirtino, kad sutartis yra “priimtina abiem pusėms ir artimiausiu metu bus pasirašyta”. Kas atsitiko per paskutinį mėnesį, kad sutartis staiga tapo pražūtinga ir nebepakeliama Lietuvai, dėl kurios nukentėtų “vaikų mokslas”, “tėvų sveikata”, imtume stokoti “kasdienės duonos” (kabutėse - citatos iš garsiosios R. Pakso kalbos)?
Ką turėjo galvoje generalinis prokuroras A. Klimavičius, sakydamas, kad valstybė dėl 1999 m. pasirašytos sutarties patyrė 1,3 mlrd. litų žalą?
Generalinė prokuratūra tokiais kaltinimais jau nebesišvaisto. Tai išties labai neatsakingos kalbos arba atviras politikavimas. Niekam ne paslaptis, kad šia byla kai kurie politikai jau pasinaudojo, ir nauja joje yra tik tai, kad į šiuos žaidimus įtraukiama ir prokuratūra. Būtina pažymėti, kad valstybė į biudžetą nuolat gauna palūkanas už 1999 metais suteiktą paskolą. Iki 2003 metų pradžios iš viso valstybei sumokėta jau 415 mln. litų. Šias paskolas numatoma baigti grąžinti 2013 metais, taigi palūkanos į biudžetą bus mokamos visą tą laiką.
Valstybės patirtais nuostoliais po 1999 m. sutarties pasirašymo galima vadinti nebent 140 mln. litų nurašymą į negrąžinamą rezervą. „Williams" tai padarė dėl to, kad Vyriausybė 1999 m. nepasirūpino naftos tiekimu. Taigi valstybės gautas pelnas jau seniai viršijo patirtus nuostolius.
Koks R. Pakso vyriausybės vaidmuo “Mažeikių naftos” privatizavime?
Matant rusiškas įtakas pastaruosiuose Prezidento rinkimuose, galima manyti, kad jų būta jau anksčiau. Niekas nepaneigė praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusių pranešimų, kad vienas svarbiausių 2002 m. R. Pakso rėmėjų Prezidento rinkimuose J. Borisovas buvo tik tarpininkas, per kurį buvo gauti milijonai iš LUKoil‘o ir kitų Rusijos energetikos milžinų.
Nepaneigtas ir kitas „Veido" žurnale 2004 m. Nr. 9 nuskambėjęs pranešimas, kad su R. Paksu ir „Restako" bendrove susijusi firma "Chanty-Mansyjsk Severostroj” „yra viena iš stambiųjų „LUKoil‘o rangovų" – statybos įmonė Rusijos šiaurėje. Tokių užsakymų siekia ne viena statybos bendrovė. Žinant verslo taisykles Rusijoje, nesunku suprasti, kad jie nėra dalijami vien už gražias akis.
Rusijos koncernas LUKoil‘as visą laiką siekė valdyti „Mažeikių naftos" perdirbimo įmonę. Ji buvo svarbi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad tai vienintelė naftos perdirbimo gamykla Baltijos šalyse, jos pagaminamas benzinas, dyzelinas gali visiškai patenkinti šių šalių poreikius. „Mažeikių naftos” turima didelė pardavimų rinka Baltijos ir gretimose valstybėse yra antroji ir, regis, dar svarbesnė priežastis, dėl kurios LUKoil‘as taip troško ir tebetrokšta žūtbūt įkelti koją į Mažeikius.
Akivaizdu, kad LUKoil‘o netenkino tokios sutarties dėl “Mažeikių naftos” privatizavimo su “Williams” pasirašymas. Todėl negalima atmesti prielaidos, kad per jiems palankiai nusiteikusius asmenis LUKoil‘as stengėsi pasiekti, kad sutartis nebūtų pasirašyta. Kita vertus, netrūksta akivaizdžių įrodymų, kad atskiri R. Pakso vyriausybės nariai derybų su “Williams” metu palaikė santykius su LUKoil‘o vadovybe, amerikiečiams nežinant net buvo tariamasi dėl galimo LUKoil‘o dalyvavimo „Mažeikių naftos” privatizavime.