Sveiki. Man šiemet taip pat teko pabuvot Rusijoje, konkrečiau - Rusijos šiaurėje, prieš pat Uralo kalnus, Maršrutas Syktyvkaras-Uchta-Pečiora-Vorkuta. Kadangi buvau vienas, žvejybai didelio dėmesio neskyriau. Turistiniu požiūriu tai nykus kraštas. Aplink vien tundra, berželiai iki kelių, kelių nėra, tik geležinkelis. Atsistojus ant 23 šachtos likučių(už vorkutos apie 15 km.) matosi uralo kalnai. Iki jų vos 80 kilometrų jei pėsčiomis. Jei važiuoti - keli šimtai km. Taigi man pavyko pasiekti už Vorkutos esančią Chalmer Ju buvusią šachtininkų gyvevietę ir tokio paties pavadinimo upę. Iki ten kelio nėra, tačiau man pavyko susitranzuot vietinius "tinklininkus" važiuojančius ten savo daikčiukų susirinkt. Važivo jie su paprastu tanku, tik be patrankos. 80 km nuvarė per pusantros valandos. Traukdami tinklus jie užtruko gal 2-2,5 valandas. Per tą laiką pagavau arti 50 kiršlių. visi aplinkilograminiai. Atidaviau jiems už kelionę. Jies pasikrovę buvo apie 2 tonas siomgos, kiršlių, eršketų ir t,t. Prašiau, kad nugabentų iki Karos Jūros tačiau jie nevažiavo, be to sako jei nuvešim - tai tik po 2-3 savaičių atgal ką nors pagausi. Atstumas ten 200 km. Nesiryžau vienas varyt. Po to teko kiekvieną dieną pažvejot upėse, kurios yra mano pravažiuotose gyvenvietėse - Ižma, Pižma, Pečiora, Syva, Seida, Keita ir t.t. Visose galima prigaudyt kiršlių kiek nori. tereikia atsirinkti vietas. Bet kur ir bet kada nepagausi. Bet nedidelių kiršliukų tikrai daug ir visur. Vienoje iš pečioros senvagių sėkmingai musele gaudžiau ... ešerius, strepečius ir net lydeką pagavau. Kas įdomu, kad pečioroje strepetys vadinamas strepečiu tik nuo 500-600 gr. Iki to laiko tai "padjazik")kaip padleščikas). Tai vat pečioroj tų strepečių kastuvu neversi. Kimba gerai, stambūs. Raudonos žuvies pagaut neteko. Pečioroj sako jos yra nuolat, tačiau pagauna tik tinklais arba šniūrais. Šniūrai statomi išilgai upės, prikabinėjama kablių su gyva žuvele, su negyva, su paprastom blizgėm-keptuvėm ir tiek. Teko su vietiniais plaukt ir tinklų tikrint. Vidurvasaris. Nieko įspūdingo. Tačiau įvertinus, kad jie tai daro oficialiai ir kasdien - žuvies turi visada. Bet aš sumeškere pagavau daugiau strepečių nei jie per dieną tinkle rado. Naktį aišku jų viršus. Uodai ir keliai - verti atskirų pasakojimų. Kam įdomu kaina - bilietas lėktuvu Vilnius-Maskva-Syktyvkaras- Maskva-Vilnius - 1100 lt. Viza 150. Iš syktyvkaro iki Vorkutos traukiniu kainuoja apie 300 lt. Atgal važiavau trumpom atkarpom įvairiais keliais. Išėjo dar kokie 400 lt. Bet viso išlipęs Syktyvkarę ir gryždamas atgal įveikiau daugiau kaip 4000 km įvairiom transporto priemonėm(daugiausia Kamazais, Uazais).Maistui išleidui tik kokį 100-120 lt. Ketinantiems kažką panašaus veikt - prasmingiau yra važiuot traukiniu iki Labytnangi, iš ten į Salechardą. Ten gražesnė gamta, turtingesnės upės, didesnė žuvų įvairovė. Iš maskvos į Labytnangi bilietas kainuoja apie 500 lt. Kelyje apie dvi paras.
Pagrindinė kelionių po Rusiją ypatybė ta, kad niekas niekur neskuba ir viskas jiems "netoli - 300 km"))))) Tačiau pasišnekėjus su kaimiečiais tikrai galima rasti kas už protingą kainą užmestų į aukštupius, parūpintų valtis ir panašiai. Jei kam reikia - turiu kontaktus tuo užsiimančių žmonių Troicko Pečiorske. Iš ten gali nuvežti į tokį zapaviednika, kuris jau yra polirinio Uralo prieigose. Sako kad grazu ir zuvinga. Pats nebuvau, trūko laiko ir pajėgumų. Vienam sudėtinga tokius "tranzitus" daryt. Reikalui esant Pečioroje teko išgert ne vieną bonką su vietiniu "gaišniku". Šią vasarą jis turėtų atvaryt į LT. Tai manau ten reikalui esant taip pat aprūpintų informacija ir t.t. Kiek teko bendraut daug vietinių ir atvykėlių plaukia žvejot iš pečioros žemyn iki Narianmaro. Bet grįžt iš ten sudėtinga. Kelias yra tik teoriškai.
Tai tiek, be jokios romantikos ir pasakojimų apie mintis "ką daryt?", "ko aš čia važiavau?" kai lieki vienas tundroje naktį per didžiausią perkūniją, o iki artimiausio kaimo 20-80 km., tai tiek, jei nepasakot apie sudėtingą "paromų" sistemą, kai į vieną iš jų nespėji ir turi rūkyt taške "g" visą parą, o kitą dieną tas paromas sugalvoja, kad jam per seklu ir nuvaro už kokių 5 km....tada vėl lieki parai...)))), tiek jei nepasakot, kad duonos galima nusipirkti kaimuose tiki iki pietų, o už darbinius batus pasiūlo 5000 rublių, tiek jei nepasakot apie kelią Pečiorą_Uchta, kur 75 kilometrus naujas džipas važiuoja 4 valandas 20 minučių, tiek jei pamirštant šachtiorą Igorių, kuris pasakojo, kaip Vorkutos šachtose už muilo gabaliuką Lietuvaites ir kitas kalines dulkindavo...Tiek. Meškos mačiau tik pėdsakus. Kaime apie tai papasakojau vietiniams. Sakau bet meškos tai nemačiau. O jie man: "nebijok, ji tave tikrai matė"))))
2011 metų rugpjūtį važiuoju vėl. Jei skaitot šį aprašą pernykščiai bedrakeleiviai iš Misijos Bokalas(Baikalas) - tai ruoškitės. Varom.
Pagrindinė kelionių po Rusiją ypatybė ta, kad niekas niekur neskuba ir viskas jiems "netoli - 300 km"))))) Tačiau pasišnekėjus su kaimiečiais tikrai galima rasti kas už protingą kainą užmestų į aukštupius, parūpintų valtis ir panašiai. Jei kam reikia - turiu kontaktus tuo užsiimančių žmonių Troicko Pečiorske. Iš ten gali nuvežti į tokį zapaviednika, kuris jau yra polirinio Uralo prieigose. Sako kad grazu ir zuvinga. Pats nebuvau, trūko laiko ir pajėgumų. Vienam sudėtinga tokius "tranzitus" daryt. Reikalui esant Pečioroje teko išgert ne vieną bonką su vietiniu "gaišniku". Šią vasarą jis turėtų atvaryt į LT. Tai manau ten reikalui esant taip pat aprūpintų informacija ir t.t. Kiek teko bendraut daug vietinių ir atvykėlių plaukia žvejot iš pečioros žemyn iki Narianmaro. Bet grįžt iš ten sudėtinga. Kelias yra tik teoriškai.
Tai tiek, be jokios romantikos ir pasakojimų apie mintis "ką daryt?", "ko aš čia važiavau?" kai lieki vienas tundroje naktį per didžiausią perkūniją, o iki artimiausio kaimo 20-80 km., tai tiek, jei nepasakot apie sudėtingą "paromų" sistemą, kai į vieną iš jų nespėji ir turi rūkyt taške "g" visą parą, o kitą dieną tas paromas sugalvoja, kad jam per seklu ir nuvaro už kokių 5 km....tada vėl lieki parai...)))), tiek jei nepasakot, kad duonos galima nusipirkti kaimuose tiki iki pietų, o už darbinius batus pasiūlo 5000 rublių, tiek jei nepasakot apie kelią Pečiorą_Uchta, kur 75 kilometrus naujas džipas važiuoja 4 valandas 20 minučių, tiek jei pamirštant šachtiorą Igorių, kuris pasakojo, kaip Vorkutos šachtose už muilo gabaliuką Lietuvaites ir kitas kalines dulkindavo...Tiek. Meškos mačiau tik pėdsakus. Kaime apie tai papasakojau vietiniams. Sakau bet meškos tai nemačiau. O jie man: "nebijok, ji tave tikrai matė"))))
2011 metų rugpjūtį važiuoju vėl. Jei skaitot šį aprašą pernykščiai bedrakeleiviai iš Misijos Bokalas(Baikalas) - tai ruoškitės. Varom.