Bikuti ir aš pakeverzosiu. Kas ieškos žuvies, geriau nevarkite : neskaitykite, nežiūrėkite. Jos nebus.
Po nesėkmingos šeštadieninės žūklės, sekmadienį nutariau išbandyti laimę Mūšos upėje. Pirmiasis įspūdis buvo neblogas. Vanduo smarkiai pakiles. Norint prieiti prie pačios vagos reikia pastangų.
O dar bebrų takai, žolėse pasislėpusios duobės, duobikės. Smilgos ir visokios aukšos žolės kabinėjasi, kirkina ne tik kelnes, bet ir viršutinę kūno dalį. Visa laimė, kad bobų vasaros nėra. Nėra ir voratinklių.
Pradedu žvejybinį procesą. Pirmuosius į ataką pasiunčiu guminukus. Man jie mieliausi ir pigiausi. Žinodamas duobes, guminukus vedu vos ne dugnu. Kliuvinių nėra. (Per visą žvejybą nepraradau nieko. Žodžiu - be nuostolių) Pašokdinu, pagreitinu, keliu aukščiau nuo dugno, leidžiu pailsėti. Relaksas lydekų nekabina. Keičiu poziciją. Keliauju galima sakyti bekele. Puškuoju, tempiu kuprinę, pilvą, ir masalų arsenalą. Vietos gražios. Atrodo, kad plėšrūnių turi būti. Atrodo...
Tuščiai praspiningauju valandą, kitą. Nieko. Keičiu gumą į metalą. Darbą pradės sukrės, vartiklės. Mėgstamiausia yra jūra. Ji ir leidžiama padirbėti. Jos maivymuisi niekas nesigundo. Blyn. Tuščia kaip šulinyje. Žiūrin į upę, į rudeninį jos galingumą, nenorėčiau sakyti, kad ji tuščia.
Vanduo skaidrus. Vėsinantis. Atrodo gaivintų, jei kojas sušlapintum.
Horizontas irgi nieko nerodo. Tik medžiai, laukai, vienišos sodybos. Žvejojančių tik aš. Taip perkulniuoja ir pusdienis. Baigiasi pietūs. Diena peržengia savo pusę. Gal kas pajudės ?
Jau nebesigalvoja didelė (Uralinė arba dzonotono) lydeka. Norisi pajausti kibimą. Tą, nors mažyti spiningo viršūnėlės virptelėjimą, kai spiningo galiukas sulinksta, sudreba širdis, maži virpuliukai nusirita kūnu ir žinai, kad kažkoks vagišius ar vagišė, sugriebė tavo masalą. Svajonėms ir norams neleista įsipildyti. Vargšas fotoaparatas neįamžins to, dėl ko yra tampomas. Koks tas ir fotoaparatas. Mulinė.
Atsisėdu. Svarstau, mastau, dairausi. Rankiuojuosi prilipusius lipučius. Vis užsiėmimas. Ragauju laukinį obuolį. Brr. Rūgštybė Laukinės erškėtuogės skanesnės, bet ir tos šalnų ragavusios....
Ruduo. Nutariu nors gamta pasigrožėti. :
Giedrumoje spalvos groja. Būtų kokybiškesnis aparatėlis, būtų galima gražiau perteikti.
Kelyje pasitaiko dar vienas:
Baigiasi mano kelias. Nepertoli mašina. Susižavėjimo nėra. Upė nedosni. Terba tuščia. O ausys pagauna kažkokius garsus. Ė. Spėju išsitraukti aparatą ir užfiksuoti paliekančius savo kraštą paukščius. Skrenda jie triukšmaudami. Matau, kaip keičiasi pozicijomis, vieni išstumiami iš linijos, kiti priimami. Brukasi drąsesni, gal stipresni. Tikras bėgikų kompleksas po starto.
Tai ir atsisveikinu su jais. Paukščiai palieka vasarą. Sako sudie:
Sudie aš nesakau. Sakau - iki.
Po nesėkmingos šeštadieninės žūklės, sekmadienį nutariau išbandyti laimę Mūšos upėje. Pirmiasis įspūdis buvo neblogas. Vanduo smarkiai pakiles. Norint prieiti prie pačios vagos reikia pastangų.
O dar bebrų takai, žolėse pasislėpusios duobės, duobikės. Smilgos ir visokios aukšos žolės kabinėjasi, kirkina ne tik kelnes, bet ir viršutinę kūno dalį. Visa laimė, kad bobų vasaros nėra. Nėra ir voratinklių.
Pradedu žvejybinį procesą. Pirmuosius į ataką pasiunčiu guminukus. Man jie mieliausi ir pigiausi. Žinodamas duobes, guminukus vedu vos ne dugnu. Kliuvinių nėra. (Per visą žvejybą nepraradau nieko. Žodžiu - be nuostolių) Pašokdinu, pagreitinu, keliu aukščiau nuo dugno, leidžiu pailsėti. Relaksas lydekų nekabina. Keičiu poziciją. Keliauju galima sakyti bekele. Puškuoju, tempiu kuprinę, pilvą, ir masalų arsenalą. Vietos gražios. Atrodo, kad plėšrūnių turi būti. Atrodo...
Tuščiai praspiningauju valandą, kitą. Nieko. Keičiu gumą į metalą. Darbą pradės sukrės, vartiklės. Mėgstamiausia yra jūra. Ji ir leidžiama padirbėti. Jos maivymuisi niekas nesigundo. Blyn. Tuščia kaip šulinyje. Žiūrin į upę, į rudeninį jos galingumą, nenorėčiau sakyti, kad ji tuščia.
Vanduo skaidrus. Vėsinantis. Atrodo gaivintų, jei kojas sušlapintum.
Horizontas irgi nieko nerodo. Tik medžiai, laukai, vienišos sodybos. Žvejojančių tik aš. Taip perkulniuoja ir pusdienis. Baigiasi pietūs. Diena peržengia savo pusę. Gal kas pajudės ?
Jau nebesigalvoja didelė (Uralinė arba dzonotono) lydeka. Norisi pajausti kibimą. Tą, nors mažyti spiningo viršūnėlės virptelėjimą, kai spiningo galiukas sulinksta, sudreba širdis, maži virpuliukai nusirita kūnu ir žinai, kad kažkoks vagišius ar vagišė, sugriebė tavo masalą. Svajonėms ir norams neleista įsipildyti. Vargšas fotoaparatas neįamžins to, dėl ko yra tampomas. Koks tas ir fotoaparatas. Mulinė.
Atsisėdu. Svarstau, mastau, dairausi. Rankiuojuosi prilipusius lipučius. Vis užsiėmimas. Ragauju laukinį obuolį. Brr. Rūgštybė Laukinės erškėtuogės skanesnės, bet ir tos šalnų ragavusios....
Ruduo. Nutariu nors gamta pasigrožėti. :
Giedrumoje spalvos groja. Būtų kokybiškesnis aparatėlis, būtų galima gražiau perteikti.
Kelyje pasitaiko dar vienas:
Baigiasi mano kelias. Nepertoli mašina. Susižavėjimo nėra. Upė nedosni. Terba tuščia. O ausys pagauna kažkokius garsus. Ė. Spėju išsitraukti aparatą ir užfiksuoti paliekančius savo kraštą paukščius. Skrenda jie triukšmaudami. Matau, kaip keičiasi pozicijomis, vieni išstumiami iš linijos, kiti priimami. Brukasi drąsesni, gal stipresni. Tikras bėgikų kompleksas po starto.
Tai ir atsisveikinu su jais. Paukščiai palieka vasarą. Sako sudie:
Sudie aš nesakau. Sakau - iki.
Jei ką, tai ir aš retkarčiais pagaunu...