Iš žvejybų dienoraščio

:
Šeštadienis. Pradžia nieko gero nežadėjo. Mūsų vairuotojas blogai suprato, kada mus visus surinkti, tad teko palaukt kito kelto

. Tikslas – Preila ir ten mūsų belaukiančios stintos,o svarbiausia – vėgėlės

Kompanija: aš, tėvukas, Agis, Alvydas ir anoj pusėj prisijungęs Rimas. Lekiam į Preilą.
Kelias netolimas, tad ir nepastebim kaip privažiuojam posūkį ir sukam link marių. Sustojam, lipam iš mašinos, bet kažko ausis pagauna labai nemalonų garsą - tai marių platybėse įsisiautėjęs vėjas košia pakrantės pušų viršūnes

Ką darom

Einam žvalgybon arčiau marių, bet vaizdelis ne koks. Paėjus prieš vėją keliasdešimt metrų ir pažiūrėjus, jog ant ledo matosi tik du drąsuoliai, mums šios dienos noras, anot Agio „paglostyti vėgėlę“, staigiai dingsta

. Audžiamas naujas planas. Grįžtam. Matėm atvažiuodami, jog 14 km aikštelėj nėr kur mašinos statyt, gal ten

Ties Juodkrante, pro šalikelėse sustumdytus sniego kalnus, jau pamatom kelis žvejus, kurių dar prieš gerą pusvalandį ant ledo nebuvo. Buvom ir mes čia prieš savaitę, bet kažkodėl čia eit nebenorim

. Važiuojam toliau ir stojam. Vieta visiškai nauja mums visiems. Išlipus iš mašinos jau ir tas vėjas nebetoks baisus atrodo kaip Preiloj. Kraunamės daiktus ant rogių ir pirmyn ant ledo. Tolumoje matom dar kelis tokius pat išprotėjusius žvejus

. O čia dar nauji siurprizai: vietomis sniego iki kelių, po juo dar ir vandens besama, vėjas užspaudžia kvapą, eiti be proto sunku ... Pamažu brendam, kaip tos „raganos per sniegą“, tik mūsų pėdos didelės ir gilios... Galvoje pradeda suktis mintys: “...bepročiai, tiek kankintis dėl kažkokių stintų .... tikrai bepročiai...“, bet noras žvejot nugalėjo. Nuo kranto einam apie 1 km. Stojam vienas už kito kas keliolika metrų, gręžiam pirmąsias eketes, ieškom „farvaterio“, gylis - apie 2 m ir tolyn po truputį gylėja. Po kelių minučių Alvydas jau ištraukia pirmąją stintą, tėvukas pamato pirmąjį kibimą ... Dar paeinam keliasdešimt metrų tolyn nuo kranto, vėl gręžiam eketes ir prasideda .... nėr laiko net antrai meškerei įleist

Traukiam visi su mažom pertraukom. Nemažai tuščių kibimų, o kur dar pastovūs užsikabinimai už ledo ...Bet smagumėlis neišpasakytas ...

Į mano pasiūlymą „pakelt“, išgirstu Agio atsakymą: „nėr kada – dirbam

" Tiesa, jau gerokai įdienojus, mes to laiko atrasdavom ...

Žvejojom iki saulė nusileido. Kas laukia rezultatų, pasakysiu: jie nėra kažkokie ypatingi, bet lyginant su tos dienos kitų žvejų laimikiais, jie visai neblogi : Rimas apie 80 vnt., tėvukas apie 150 vnt., Agis apie 170 vnt., o mes su Alvydu - po leistiną normą ...
Namo ir vėl „brido raganos per sniegą...“. Bridau ir galvojau: „kokie mes žvejai vis dėlto išprotėję ... laimingai išprotėję ....

“.
Dėkui tėvukui už kantrybę ir vairavimo paslaugas, Agiui, Alvydui, Rimui už gerą kompaniją, šeimai - už supratimą, marioms – už dosnumą ...
Manau iki sekančio greito
p.s. foto pas Agi

.