Laba diena. Šį kartą reportažas kabėjo po dideliu klaustuku. Porą dienų mąsčiau ar jį pateikti jūsų teismui ar ne, bet kadangi turiu daug gražaus laiko, tai nuspręndžiau ką nors sukurti. Nors medžiagos turiu neperdaugiausiai, nuotraukos vos kelios, bet šios žūklės man suteikė daug teigiamų emocijų, ne laimikių kiekiu, bet gerai praleistomis valandomis su meškere rankose.
Nežinai, net kelintadienį susilaukiau skambučio iš senokai matyto draugo, kuris pasiūlė nuvykti į lynų, bei karosų naktinę žūklę. Jau dieną prieš žūklę žinojau, kad praleista naktis gerų draugų kompanijoje paliks daug gerų emocijų, nebūtina bus net pagauti žuvies. Naktis prieš žūklę kaip ir visada būna sunki, vos kelios valandos miego ir aš jau kraunuosiu daiktus, persirišinėju kabliukus, plūdes, po penkis kartus perdėstau svarelius, kol savo nuomone susirišu geriausia variantą. Kelis kartus peržiūriu ar tikrai viską pasiėmiau, ar nieko nepamiršau. Laukiu tos minutės, kada tetukas mestels mane į kitą miesto galą. Laikas slenka labai lėtai, bet vos, ne vos sulaukiau, sulaukiau kol pagaliau mane nuveš. Keliolika minučių ir aš jau pas draugą kieme, kraunuosi daiktus į tuščią bagažinę, nes draugas jokių daiktų dar krautis nepradėjo. Ai tiek to palauksiu, galvoju valanda ar čia, ar čia nieko nereiškia, bet kol visus daiktus jis susirinko, kol pasiėmė visus ekipažo narius praėjo 4 valandos. Turėjome išvykti 13 valandą, bet išvykome 17. Gerai tik tiek, kad kelionė neilga, vos pusė valandos kelio iki ežeriuko. Ežeriuko, kur dar nei vienas iš mūsų nėra buvęs. Mes tik žinojome, kad nuo kranto žvejybai vietos nėra, nes visi krantai užpelkėję ir apaugę švendrėmis. Neilgai trukus ir mes jau vietoje, leidžiame savo ‘‘geldeles‘‘ į vandenį, kraunamės į jas daiktus, bei ruošiame jaukus. Po geros valandos jau paliekame krantą ir per lelijų taką traukiame link atvirų vandens plotų ieškoti vietelės, kur jaukinsime ir bandysime pagauti žolynų karalių. Ežerėlis mus pasitinka ypač mažu gyliu, storu žolių bei dumblo sluoksniu, bei labai skaidriu vandeniuku. Gylis visame ežeriuke siekia vos 1-1,1m., o duobėse, net iki pusantro metro, kurie mums atrodo labai daug plaukiojant pievoje. Nieko nelaukęs traukiu spiningą ir pradedu ravėti dugną, kol kitas ekipažas ieško žūklavietės. Pirmas, penkiasdešimtas, šimtas septyniasdešint antras ir taip toliau-tuščia. Susitinkame su kitu ekipažu, pasirodo jie irgi buvo spiningus išsitraukę tai vieną peiliuką buvo išerzinę, kuris tik smūgiavo per masalą. Pasiskolinu iš kolegos negiliai neriantį dviejų dalių vobleriuką ir pradedu su juo erzinti plėšrūnes. Vobleriukas nardo ir po lelijynus, ir palei visokiausias vandenžoles nieko nesuviliodamas. Jei ten jau tuščia, keičiu taktiką ir judu į ežeriuko vidurį. Vėl šukuoju visą vandens paviršių karts nuo karto pasikabindamas vieną kitą žolytę, bet bebaigiant prarast viltį kažkas sudrebina mano spiningo viršūnę. Ištraukus paaiškėjo, kad trišakiukas užsikabinęs vos, vos už lupos kraštelio, bet ko gi norėti kai lauke +30 jei nedaugiau, svarbu atsidariau, žuvį pagavau. Bandau dar kokią vieną išerzinti, bet nelabai sekasi, o žūklės vieta jau paruošta. Keliasdešimt metimų padaręs, raginu valties kolegą irkluoti link kito ekipažo ir traukti plūdinukes. Priplaukę prie kolegų pamatome, kad vieta labai perspektyvi, duobė su švariu dugnu, o aplink vien žolės. Traukiam plūdinukes, metam kelioliką didelių rutulių į vandenį ir laukiam, laukiam. Valanda, pusantros, nei prisilietimo. Su kolega iš kaimyninio ekipažo nutariam, kad reikia plaukti į panašias žoles kaip ajerus ir ten bandyti laimę, nes prieš tai ten buvęs žmogelis neblogai pagavo. Kaip tarėm, taip ir padarėm, kolega peršoko į mano valtį ir mes išplaukėm į žoles, esančias beveik vidurį ežeriuko. Greitai randame akį, kur tilptume dviese ir pradedame jaukinti, žvejoti. Saulė jau baigia pasislėpti už horizonto, o nei vienas ekipažas dar neturime laimikių. Saulė jau visai pasislėpė, prasidėjo kibimai, gal ir jaukas suveikė. Kolegos jau pagavo tris lyniokus, o mes dar tušti. Karts nuo karto ir mūsų sliekučius kažkas patampo, bet nieko rimčiau. Po kiek laiko mano pludytę kažkas pradeda nešti link žolių, nieko nelaukęs kertu, pakeliu lynioką į paviršių, o jis ėmė ir atsipurtė. Ir gerai, nereikės rankose jo laikyti, vis tiek nedidukas. Praėjus neilgam laiko tarpui kolega ištraukia lynioką, ai sakau tingiu trauktis fotoaparatą iš ryto nufotografuosi kokį lynioką. Paleidžiam ir tą lynioką. Va tada ir prasidėjo, meti, trauki, paleidi ir taip visą naktį. Pradeda švisti, kibimus kaip ranka nuėmė, nuotraukų nėra, žuvies irgi. Sėdim, žiūrim į plūdes išvarvėjusiomis akimis, karts nuo karto kažkas mūsų nervus patampo, žiūri mūsų geležinius nervus, kurie po truputį pradeda silpnėti. Dar dvi valandas pasėdėję, su ištampytais nervais ir nebe pagavę nei vienos žuvies čiumpame spiningus ir pradedame mojuoti, erzinti lydekaitės, kurios naktį pastoviai vaikė mailiuką. Pirmas pusvalandis, nei barkšt, vandens paviršius ramut ramutėlis, vėjelis atsistojus vos, vos juntamas, bet jis neįstengia pašiaušti vandens paviršiaus. Įremės link lelijų juostos supamčios visą ežeriuką. Po kelių pravedimų mesteliu link lelijų liežuvio. Tik įkrito masalas, vienas pasukimas ir lydekaitė su vobleriuku dantyse iššoka į orą, nepakartojamas vaizdas, senai neteko to matyti. Lengvai parsitraukiu į krantą, įsiamžinu su žuvimi ir paleidžiu ją, kad paaugtų, kad vėliau praturtintų vandenis savo atžalomis. Nors jos likimas labai jau miglotas, bet jai dar daug reikia paaugti. Toliau bandome erzinti plėšrūnus, bet bergždžiai. Iki pat devintos valandos ryto, mūsų skalautais masalais susigundė tik ta viena lydekaitė. Plaukiam iki kolegų, su kuriais pasišnekučiavus supratome, kad ir pas juos ta pati situacija-iš ryto kibimą kaip ranka nuėmė, nors jie dar vieną, kitą ir iš ryto lynioką ištraukė. Persimetę keliais žodžiais visi patraukiame į krantą, nes jau visi tiek emociškai tiek fiziškai išsemti po naktinės žūklės, jau norisi paliesti tvirtą pagrindą po kojomis, kuris nesiūbuoja į šonus ir tvirtai mus laiko. Na, o po to ilgas daiktų krovimasis, įspūdžių dalijimasis ir sunki kelionė į namus. Nors ir nieko rimto nepagavome, bet bent jau man tikrai malonu prisiminti tą, atrodo tokią trumpą naktį.
Uploaded with
ImageShack.us
Uploaded with
ImageShack.us
Sekmadienį iš ryto netikėtai atsiduriu kaime. Saulytė gerai kepina, net nėra noro sėdėti prie upės ant saulės. Kaip ir visada, bemindamas dviratuku į kaimą, sustoju ant tilto paganyti akis į ten besigąnančias žuveles. Akis iš karto užkliūna už šapaliokų, kurių kaip keista buvo labai nemažai pasislėpusių už žolių, kurie domėjosi visais numestais dalykais. Karts nuo karto iš po žolių išlįsdavo ir vienas kitas šapaliokas perkopęs ir pusės kilogramo ribą. Pamatęs tuos vaizdus nuskubėjau iki namų. Prisigaudžiau žiogų, susirišau šapalinę sistemėlę ir dviratuko padedamas nuskubėjau po tiltu, į šapalų ‘‘eldoradą‘‘. Bandau pravedinėti žiogelius, bet niekas jo negriebia, tik apžiūri, bet neima. Uždedu ant kablio nebe tris, bet penkis žiogelius, kad kabliukas būtų visai užsimaskavęs. Vos tik jis pliumptelėjo į vandenį, su visu trenksmu jį čiupo nedickas šapaliokas, kuris po fotosesijos su telefonu (fotoaparatas pas sesę) keliavo namo. Bemaunant žiogus išgirstu kaip kažkas bando nusileisti nuo kalno. Atsisuku ir pamatau, kaip iš matymo pažįstamas vaikis su šypsena ligi ausų žingsniuoja link manęs. Iš pradžių nedrąsei uždavinėja man visokiausius klausimus apie žuvis, po to įsidrąsina ir prisėda prie manęs užmesdamas savo plūdinukę. Gera matyti tokį vaikį, turbūt su dar didesniu užsidegimu nei, kad aš jo metų būdamas gaudžiau žuvį. Kiekvienas plūdės niurktelėjimas jo veide atrodo, kad jam būtų pati didžiausia šventė. Pabandau prisiminti koks aš buvau pabaigęs dvi klases, kaip sedėdavau prie upės su sunkiu meškerykočiu rankose, kaip džiaugdavausi kiekviena aukšlyte (Nevėžis tuo metu buvo tuščias lyg šulinys, retai kas ką nors kitą pagaudavo. Elektrikai tada jį labai pamėgę buvo). Malonu prisiminti, pačias geriausias gyvenimo dienas, kai niekas tau nerūpi, kai negalvoji apie savo ateitį, tik gyveni šia minute ir ja džiaugiesi. Metęs savo šapalų viliojimą, prisijungiu prie jo. Persirišu savo meškerytę, išmainau kelioliką kabliukų į kelis sliekučius ir pradedu vilioti žuveles. Aišku, ne kiek į savo plūdę žiūrių kiek į jo, nes vaikiui dar sunku įsisavinti kada reikia kirsti. Po lengvos komandos kirsti, vaikis ištraukia karšiuką ir išpūstomis akimis man sako: ‘‘Kokia didelė aukšlė‘‘. Pamokau jį, paaiškino kokia čia žuvis, dar ir man tenka ištraukti kabliuką, nes labai jau giliai prarijęs buvo. Po šios žuvies seka ir man kibimas, nedidelis ešeriukas susidomėjo mano sliekučiu. Iš kart po jo ir dar vienas truputį didesnis pakibo. Truputį praėjus laikui, vaikis jau įsisavinęs pamoką apie kirtimą, nieko neklausęs ištraukė karšiuką, kurio pavadinimą irgi įsisavino. Viskas gerai, vaikis klausė ką jam sakiau ir šias pamokas puikiai išmoko, gal ir ką nors įdomaus iš manęs išgirdo, visko gali būti, juk kas man atrodo įprasta, gal jam tai nauja. Besišnekučiuojant man vėl pakimba ešeriokas, jau truputi mažesnis nei ankstesnysis, kuris kaip ir kiti praturtino vaikio žuvies krūvelę. Iš karto po šio ir vaikis ištraukia dar vieną karšioką. Tik užmetus meškerę, sudziržgia telefonas, su pasakymu, kad laikas jau namo. Bandau nufotografuoti mūsų su vaikio laimikį, bet kaip tyčia telefonas numirė, gerai, kad kitas trynėsi kišenėje senutis, su turbūt pačiu praščiausiu fotoaparatu, koks tik gali būti, bet ai tiek to, svarbu ligtais žuvis matosi. Taip nenorom susikraunu daiktus, dar vaikiui dovanų porą plūdyčių palieku, kad neminėtu manęs bloguoju, o, kad prisimintų mane ir patraukiu namo su šypsena veide, galvodamas, koks iš jo puikus, gamtą mylintis žmogus galėtų išaugti.
Tai tiek šiam kartui. Iki kitų susitikimų.
Uploaded with
ImageShack.us
Uploaded with
ImageShack.us
Uploaded with
ImageShack.us
Uploaded with
ImageShack.us
Uploaded with
ImageShack.us