Ką gi, laikas baigėsi, mėginimų iššifruoti klausimą daugiau nebebuvo

...
Klausimui buvo panaudoti bendriniai tarmiški žvejybos vietų pavadinimai, vartojami Alytaus, Lazdijų, ir Kauno rajonų panemunės žvejų. Naudojausi
Lietuvių Kalbos Žodynu (internetiniu variantu) ir etnologės
Lauros Piškinaitės-Kazlauskienės, parašiusios jau ne vieną knygą apie Lietuvos žvejybos ir žvejų istoriją, darbais.
Pateikiu "vertimą":
“...pradedu anksti, kai vietom dar
užšalę pakraščiai laikosi. Ieškau
ten, kur srovė lyg į kraštą užsuka,
sūkūriuose virš duobių, kur vanduo grįžta atgal, kartais ir
sūkurius patikrinu.
Negilių duobelių irgi neaplenkiu. Svarbiausia, kad
užneštų smėliu medžių nebūtų. Žinau vietelę, kur yra
didelis akmuo dugne- matosi iš
pasišiaušusio vandens paviršiaus, tai ten visad vieną ar net porą paimu, bet jau ten dažniau šapaliokai papuola. Matyt,
gružlius medžioja.
Vėliau, kai sušyla, geriausia kur
žvyruotas dugnas, seklu,
negiliose vietose, kur toli galima bristi ir
staigiuose pagilėjimuose mėginti.
Stovinčiuose vandenyse įlankėlėse ir
užutekiuose net nemėginu- ten lydekos, blizgių gaila”
Nepaisant lyrinių nukrypimų

,
Saciokas pateikė porą teisingų atitikmenų (nors paieškojęs kad ir tame pačiame
LKŽ jų būtų radęs daugiau

), tad jo atsakymą norėčiau užskaityti kaip
pilniausią ir-
taškas Saciokui 