Šeštadienis. Varduvos Ventos lydekos atsibunda.
Šį šeštadienio rytą, švintant, aš jau išlipu prie Ventos, toje vietoje, kur ketvirtadienį neblogai kibo. Pusantros valandos spiningavimo ir a nei vieno kibimo. Lietutis krapnoja, nešilta. Nešdinuos iš čia. Nusprendžiu aplankyti vieną pelkę ir pasižiūrėti, gal lynai jau juda.
Privažiavęs matau vieną mašiną, gerai, bus su kuom pasikonsultuoti. Sėdi senukas, sako jau vos ne dvi valandas, a nei krepšt. Nesėdėsiu, net nebandysiu, norisi veiksmo. Apsisuku ir nuvažiuoju prie Varduvos upelio ir pradedu didįjį žygį. Kodėl didįjį ? Ogi todėl, kad duodu sau žodį trūks plyš, upleliu pasiekti tą vietą, kur jisai įteka į Ventą, nes nei karto taip nesu daręs. Kiek km susidarys nežinau. Todėl tas duotas žodis ne visai tvirtas, nes galiu ir sveikatos pritrūkti
.
Pirma rimtesnė vieta, kur pagal vaizdą atrodo, kad tikrai čia turėtų gyventi bent viena lydekaitė. Jau antras metimas tą nuojautą patvirtina. Griebė, supurtino, vandenyje parodė pilvą ir paleido. Bandydamas ją prisikviesti vėl stengiuosi iš paskutiniųjų. Palaidoju du masalus į tenai esančius kerus. Jų nematyti, o jinai, aišku po tais kerais ir slėpėsi. Pagaliau, gal iš dešimto karto vėl kibimas, šį kartą pakertu ir, nors priešinasi neblogai, išvelku į krantą. Puskilio nesiekia, bet būtų legali. Fotografuoju ir atsisveikinu...
Žygiuoju toliau, per krūmynus, šabakštynus, bebrynus. Praeiti įmanoma, bet už kokio mėnesio bus be šansų, kai sužels visi dilgėlynai, vijokliai ir pn. Patikrinu dar kelias vietikes, bet nieko. Tolėliau upelis sukasi vos ne 180 laipsnių kampu, o prieš tą posūkį aiškus pagilėjimas. Turėtų būti... Ir vėl neapsirinku. Sėkmingai ištraukiu ir matau, kad lydekaitės, kurios svoris apie 300 gramų, pusė uodegos peleko nurėžta. Žaizda nesena, nes dar matosi kraujo žymės. Nebloga turėtų būti toji, kuri ją taip sužeidė. Bet jos prisivilioti nesugebu, o gal jos čia ir nėra, gal tai įvyko visai kitoje vietoje. Po fotosesijos atsisveikinu su lydekaite ir braunuosi tolyn. Vėliau seka ilgas, negilus, gan sraunus tarpas. Laikas nuo laiko guminuką keičiu į sukriukes. Vaizdai tokie, kad tikrai atrodo, kad čia turėtų būti ir upėtakių, ko tikrai neteko girdėti. Bet vistiek bandau, o gal kartais susivilios jei ne jisai, tai bent šapalas, bet...
Galų gale pasiekiu kelionės tikslą. Čia jau yra kur pasišvaistyti, nebereikia saugotis, kad vos stipriau mostelėjus, masalas liks kitoje upės pusėje, pasikoręs ant medžio šakos. Kiek beturiu sveikatos užsimoju ir masalas skrieja į Ventą, į Latvijos pusę. Kai valas baigia vyniotis, pamatau kažkokią jo kilpą ant ritės būgnelio. Dar paeinu pakrante, kad valas nusivynotų ir pasiektų tą vietą, kur kilpa susidariusi. Atsisėdu ant pakrantės, reikia susitvarkyti. Bandau atmegzti susidariusį mazgą. Nesiseka. Stipriau trūkteliu ir valas nutrūksta. Po šiai dienai gailiuosi, kad nusipirkau per ploną valą. Jis nors ir pintas, bet 0,12 vistiek stiprumo neturi, kokį turėtų turėti spiningo valas. Pardavėjas įpiršo. Aišku, jam tas naudinga, dažniau pas jį apsilankysiu, daugiau iš jo masalų išpirksiu
. Iki tos santakos kol priėjau, palaidojau jau keturis. O kur mano protas? Jisai tada matyt ilsėjosi
.
Tai va, guminukas guli upėje, aš sėdžiu ir tvarkau meškerę, tuo pačiu ilsindamas kojas. Noriu valgyti, bet viskas likę mašinoje, kuri, manau, gana toli. Surišu nutrūkusį valą, kas nėra gerai, bet manau gal nelabai tukdys. Atsistoju ir pradedu sukti rankenėlę. Keli pasukimai ir .... smūgis. Pasipriešinimas tikrai nemenkas. Traukti tenka prieš srovę. Laikas nuo liko mano liaunas spiningėlis perlinksta nuo galingų smūgių. Elgiuosi labai atsargiai, neduokdie lydeka iššoktų iš vandens, guminukas mažas, kabliukas vienas, smulkus, tada jau tikrai tektų atsisveikinti, net nepaglosčius. Pagaliau aš ją pamatau. Tiek dešimčių metrų priešinusiesi, jinai jau nebeturi jėgų mestis atgal, kaip tai darė rudenį mano didžiausioji. Toje vietoje krantas geras, upės gelmės iš lėto pereina į krantą. Ten nėra staigaus slensčio, nesimato ir kokių nors kliuvinių, už ko jinai dar galėtų užsipainioti. Bandau koto pagalba didinti traukimo greitį, kad jinai įsibėgėtų ir kaip laivas iščiuočtų iš inercijos ant kranto. Pavyksta!!! Valio, gražuole tu mano. O ji noriai
leidžiasi paveiksluojama, matyt, nebeturi jėgų. Šita jau keliaus su manimi namo. 2.3 kg. Reikia ir žmonai pasigerinti...
.
Vėliau dar pagavau tris peiliukus, kurie tikrai neverti jūsų dėmesio.
Įdėjau 19 nuotraukyčių iš šios kelionės, o jas galite, jei norite pažiūrėti šiuo adresu:
http://photofile.ru/users/bobisss/2684669/
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.