Paiskaitykit ir nezinantiems papasakokit
Meškeriotojų aplinkoje kartais kyla diskusijų, ar galima valgyti ligotas žuvis. Vieni tvirtina, kad, pastebėjus net menkiausius ligos požymius, žuvį reikia nedelsiant sunaikinti, kad nuo jos neužsikrėstų kitos žuvys. Kiti tvirtina, kad mes suvalgome begalę parazitų, ypač iš nupirktų žuvų, nes nežinia, kur jos buvo gaudomos ir kaip laikomos. Žinovai tvirtina, kad žuvų parazitai žmonėms nekenksmingi, nes anie neprisitaikę prie mūsų organizmo ir žūva. Kartais prie vandens meškeriotojai atkreipia dėmesį į neįprastą žuvų elgesį bei išvaizdą, kurie liudija, kad jos serga. Nežinant tikrų ligų simptomų galima ir apsirikti, nes kai kurios žuvys neršto metu keičia išvaizdą ir spalvą, joms ant galvos užauga baltų spuogelių, kurie vėliau išnyksta.
Ligų yra daug
Užžėlusiuose, uždaruose tvenkiniuose, rečiau upėse ir vandens saugyklose pasitaiko sazanų, karpių, karosų, kuojų, raudžių, karšių, lynų ir net erškėtinių žuvų, sergančių raudone, arba aeromonoze. Tai infekcinė žuvų liga. Ligota žuvis plaukioja vandens paviršiumi, nereaguodama į išorinius dirgiklius. Ją nesunku pagauti rankomis. Žuvis panaši į vandeningą, išsipūtusį išsigimėlį: žvynai pasišiaušę, akys išsprogusios, ant kūno pastebimos raudonos žaizdelės ir randai. Tokią žuvį ne tik į keptuvę dėti, bet net į rankas imti nesinori. Ir vis dėlto reikėtų ją pagauti ir užkasti kuo toliau nuo vandens, o įrankius bei rankas dezinfekuoti chlorkalkėmis.
Karštomis dienomis karosai, lynai, lydekos, vėgėlės, karpiai gali būti pažeisti parazituojančio vėžiuko, kuris sukelia ligą - lerneozę. Ant žuvies kūno atsiranda kauburėlių, kurių centre styro tamprus žaliai rudas apie 1 cm ilgio strypelis. Jei ištrauktumėte tą strypelį, ant galo pamatytumėte keturias permatomas ataugėles, primenančias elnio ragus. Tai ir yra vėžiukas parazitas, kuris įsiskverbia į žuvies kūną.
Kartais žvejys pagavęs karšį ar kuoją atkreipia dėmesį į per visą kūną pasklidusias juodas dėmes. Tai plačiai paplitusi liga, vadinama postodiplostomatoze, arba juodlige. Ją sukelia helmintai, kuriuos perneša gervės.
Rudenį dažnai pasitaiko karpių, sazanų ar lynų, kuriems prie galvos būna prisisiurbę daug smulkių plonų žuvinių dėlyčių (piscikolų). Jos būna kūgio formos, išmargintos tamsiomis ir baltomis linijomis. Dėlyčių sukelta liga vadinasi piscikolozė. Šių parazitų pažeistos žuvys neramiai plaukioja vandenyje, trinasi į polius, nendres, valtis, šokinėja iš vandens, sparčiai praranda svorį ir silpnai reaguoja į dirgiklius. Po to, kai dėlytė nukrenta, ant žuvies kūno lieka apvali kraujuojanti dėmelė. Tose vietose įsiveisia žalingos bakterijos ir grybeliai.
Saprolegnijozė – tai grybelinė žuvų liga, sukeliama pelėsių grybelio – saprolegnijos. Grybeliai gyvena bet kokiame vandenyje, tad beregint įsikuria traumuotų žuvų žaizdose ir ikruose. Jos vystosi bet kokiu metų laiku ir net žemoje temperatūroje. Užkrėstos žuvies žiaunose, kvėpavimo angose ir ant pelekų atsiranda į vatą panašaus apnašo. Patekęs į organizmą grybelis jį ardo. Pagavus tokią žuvį, galima pastebėti, kad jai trūksta uodegos ar krūtinės peleko. Galiausiai saprolegnija papuola į raumenis ir vidaus organus. Smarkiai ligota žuvis silpsta ir žūsta. Jei jums „pasisekė“ pagauti tokią žuvį, neskubėkite ją mesti į vandenį, geriau numeskite į krūmus arba užkaskite.
Silpnai judančiame vandenyje, tarp meldų kartais pasitaiko karpių ar ešerių, ant kurių paviršiaus pastebimi nedideli (nuo 5 iki 12 mm) judrūs žalsvi vėžiukai. Šis parazitas turi aštrų straubliuką, kuriuo perduria žuvies odą ir maitinasi jų krauju. Dūrio vietoje atsiranda žaizdelių. Parazitas sukelia arguliozę. Vėžiukai laisvai plaukioja, tad lengvai pernešami iš vieno vandens telkinio į kitą. Ligos platintojai gali būti užkrėstas mailius.
Aukščiau išvardinti parazitai veikia tik žuvies paviršių, todėl gerai išvalytą žuvį galima valgyti.
Lietuvoje meškeriotojai dažniausiai pagauna kaspinuočių lervų turinčių žuvų, kurias klaidingai vadina soliteriu. Lervutės gyvena žuvies pilve, todėl jis būna išsipūtęs. Kaspinuočiu dažniausiai užsikrečia kuojos, karšiai, plakiai, raudės, gružliai ir kitos karpinės („baltos“) žuvys, o nuo jų ir žuvimis mintantys vandens paukščiai. Liga vadinasi liguliozė.
Žmogui tokios žuvys nepavojingos. Pašalinus vidaus organus ir žiaunas, jas galima vartoti maistui. Tačiau prieš tai žuvis reikėtų sūdyti sausuoju būdu: užpilti druska trims paros, po to 3-4 valandas mirkyti vandenyje, keičiant jį kas pusę valandos. Po tokių procedūrų žuvis turi dar parą pagulėti šaldytuvo apatinėje lentynoje.
Retai, bet gali pasitaikyti jaunų karpių su tampriomis, kaip iš parafino išlietomis ataugomis ant kūno. Tai karpių raupai, virusinis susirgimas, pavojingas tik karpiams.
Rudenį, kai aktyviai maitinasi plėšrūnai, pasitaiko pagauti lydekų, kurių snukis būna lyg išteptas ryškiai raudonais lūpų dažais. Tai poodinės kraujosrūvos, kurios pastebimos ir ant krūtinės. Pasitaiko, kad ant žuvies kūno matomos pusmėnulio formos žaizdelės. Tai žuvų maras. Be lydekų, maru gali sirgti ešeriai, vėgėlės, karšiai ir kuojos. Pirmą kartą ši liga aprašyta Vokietijoje dar iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo dėl nekontroliuojamo vandens telkinių įžuvinimo, ligotos žuvys pateko į Rytų Europą ir čia išplito. Dabar lydekų maras aptinkamas net Šiaurės Kaukaze ir Vidurio Rusijoje. Teigiama, kad žmonėms žuvų maras nepavojingas, tačiau nepakankamai termiškai apdorota žuvis gali sukelti apsinuodijimą.
Gelbsti karštis
Ar gali žmogus užsikrėsti žuvų ligomis? Taip, gali. Reikia turėti omenyje, kad blogai išvirta ar neiškepusi žuvis ne tik sukelia apsinuodijimus, bet gali užkrėsti žmones bei naminius gyvūnus helmintais. Vos pastebimos žuvies paviršiuje lervutės, patekusios į žmogaus organizmą, sukelia sunkius susirgimus – opistorchozę ir difilobotrijozę. Dažnai užsikrečia moterys, kurios ruošdamos žuvį ragauja žalią mėsą. Opistorchoze užsikrečia ne tik kuojos, sazanai, karšiai, lynai, plakiai, raudės, žiobriai, bet pasitaiko tarp lašišinių, erškėtinių bei jūrinių žuvų. Difilobotrijozės sukėlėjų pasitaiko tik tarp plėšrūnų – lydekų, ešerių, pūgžlių, vėgėlių, lašišų, kiršlių, sykų. Lervutės įsikuria žuvies raumenyse prie nugaros ir analinio pelekų. Jos labai mažos, todėl pastebėti jas sunku.
Žuvis užsikrečia maitindamasi sraigėmis bei vėžiukais (ciklopais), į kuriuos parazitai patenka iš fekalinių nuotekų, todėl tualetai bei karvidės turi būti kuo toliau nuo vandens telkinių. Didžiausia rizika yra ten, kur blogai išvalytos miesto atliekos išleidžiamos į upes.
Žmogaus organizme kirmėlės greitai vystosi ir jau po 2-3 savaičių atsiranda ligos simptomai. Opistorchozės atveju – skauda galvą, maudžia po krūtinkauliu, šokinėja temperatūra. Pilvo skausmai kasdien stiprėja nepriklausomai nuo pavalgymo. Galiausiai žmogus netenka jėgų.
Susirgus difilobotrijoze, ima pykinti, skauda pilvą, prapuola apetitas, užkietėja arba pasileidžia viduriai, greitai pavargstama ir suirztama. Abi ligos išgydomos, jei laiku kreiptis į gydytoją.
Užkrėstą šiais parazitais žuvį galima valgyti, tik gerai ją išvirus ar iškepus. Sūdymui ir vytinimui skirtą žuvį reikia laikyti ne mažiau dviejų savaičių sūriame skystyje. Taip pat sūdomi ir ikrai. Užšaldytą žuvį reikia bent dvi savaites laikyti 15 laipsnių minusinėje temperatūroje.
Galima patikrinti
Perskaičius straipsnį žmogui gali kilti „fobija“ užsikrėsti ir jis išvis nustos vartoti bet kurias žuvis. Iš tikrųjų minėtos tokios „baisios“ ligos kaip žuvų maras pasitaiko retai ir apie jas informuojama visuomenė. Žmonės, pavyzdžiui, jau priprato, kad stintų plaukiojimo pūslėje yra baltų kirminų, bet juos išmeta ir ramiai valgo žuvį. Pasitaiko parazitų jūrinių ešerių viduriuose bei menkių kepenyse.
Blogai tai, kad šiuo metu Klaipėdos apskrityje (tikriausiai ir visoje Lietuvoje) nėra organizacijos ar inspekcijos, kuri periodiškai tirtų vandenis, žuvis ir užsiimtų profilaktine veikla, kad nekiltų žuvų ligų epidemijos. Populiarėjant kaimo turizmui, daugelis ima kasti tvenkinius ir veisti juose žuvis komercinei žūklei, neturėdami jokio supratimo apie ligų profilaktiką.
Iš turgaus prekeivių žuvimis reikalaujama Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos žymos. Atskirus tyrimus savo darbams vykdo pavieniai mokslininkai. Klaipėdos apskrities meškeriotojai, pagavę abejonių keliančias žuvis, gali atnešti jas į Žuvininkystės tyrimų laboratoriją, kuri įsikūrusi Smiltynėje šalia Delfinariumo. Čia dirbantys mokslininkai mielai pakonsultuos žvejį, patars ką daryti. Galima pasitarti ir telefonu 39 11 22.
Parengė Romualdas Pauliukevičius
Paimta is dienrascio "Klaipeda"
Šiandien kimba kitur...