Sveiki
Antra šiemet vėgėlių žūklė. Išbandžiau save dvi paras.
Penktadienį gavęs laisvadienį nieko nelaukdamas iš Vilniaus išvykau
11 val ryto, kartu prikabindamas žemietį, vardu Gediminas. Vieta jau buvo užimta nuo trečiadienio, tad strioko, kad dar reiks ieškotis laisvos dambos nebuvo
. Po sustojimų Kauno Šilainių turguje, Tauragės kebabinėje, vietoje atsibeldėm 15 val, kartu atsiveždami pirmus lietaus lašus ir pragarišką rytinį vėją, šis uz pusvalandžio “dovanų” atnešė ir pragarišką lietų
. Pakeičiam prieš tai žvejojusį, mano iš nedaugelio tikrų žvejų gyvenančių Vilniuje, kolegą Vidą. Tas irgi dvi paras gyveno prie Nemuno lyg karo lauke. Pagavo 8 vėgėles, keturias pasiliko sau.
Prasideda laukta žvejoba – vejas 20m/sek, pučia skersai į kairyjį žandą, lietus plauną šalia stovinčią mašiną taip kad per pusvalandį ji jau švari. Mes gi dviese su žemiečiu šturmuojam vieną iš Nemuno žemupio dambą
. Kol kiekvienas per valandą nuskraidinam savo atsivežtus masalus upių Tėvo dugnan atitiksi ir 16 valanda. Rūbai šlapi, rankos jau sugrubę ir raudonos kaip virtų vėžių spalva. Neužilgo turi prisistatyti dar du kompanjonai iš Vilniaus ir atvežti mano užuovėją. Anie ryškiai vėluoja. Mes ryškiai mirkstam ir keikiam juos
. Rankovės per dvi valandas permirksta kiaurai, veidu nuo lietaus teka srovė link kaklo lyg upeliu ir leidžiasi žemyn krutinės sritin, akims nepamaišytų ir valytuvai kad matyti geriau galėtum
. Tokiame ore jau 16:30 val visiška prietema ar net naktis. Pagaliau atvyksta antrasis ir ilgai lauktas ekipažas. Akimirksniu giebiam atvežtą užuovėją ir ją bandom statyti.
Statymo procesas – košmaras
, kitaip ir neapibūdinčiau. Pastačius, po penkiolikos minučių ji vėjo jėgos neatlaiko ir “miršta”. Ieškom nors kokio krūmelio kuris sumažintų kosminį vėjo greitį, taip leisdamas užuovejai “gyventi” ilgelesnį laiką. Randam šiokį tokį krūmą – beturintį nedaugiau trisdešimties 5mm storio ir vieno metro auksčio vytelių. Ką turim, tuom naudojamės. Statom už šios “vėšlios šluotos”. Pastatyta
. Kaži kiek atlaikys? Pagaliau prisėdam po ja pailsėti. Atsisėdus per penkias minutės nuo perlytų rūbų sušlampa ne tik šikna, bet ir kiaušai
. Antrasis ekipažas tamsoje daro tai ką mes darėme prieš valandą. 17 val visų keturių “benamių” kotai užmesti. Visi sėdim po mūsų pastatytu “namuku” ir keikiam tokį orą
. Per visus metus susiruoši dviems kartams pavegeliauti – ir še tau kad nori… Iki 19 val dar po kelis kartus visi pertikrinam šlapius meškiergalius, tokioje lietaus ir vėjo diskotekoje skambučio net per mikrofona neišgirsi, tad vienintelė viltis – nebent bus pasikabinusi pati, dėja net ir žuvys turbūt po sava užuoveja kažkur glūdi… Jei neturėtum užuovėjos ir norėtum žvejoti o ne sedėti mašinoje tokiame ore, vienintelė išeitis – kasti uola, ilysti joje kaip kokiam bebrui ir iškyšus šlapią snukį
riogsoti I vėjo kraipomas meškeres. Po kokio trečio masalų permetimo visi grižtam su absoliučiu nuliu
. Eidamas jautiesi kaip duše, nuo nosies varva lietaus lašai, tuos vis bandai nupūsti, jei šviestų saulutė tai tokiame procese šalia nosies po papūtimo išvystum vaivorykštę, o gal net ir visas dvi
.
Galutinai visiems trunka kantrybė, kol lietus nesiliaus niekur kojos nekelsim iš po biednos užuovėjos. Traukiam visi iš savo maišų atsivežtas gėrybes ir vaišinamės
. Kalbamės garsu prilygstančiam rėkimui, nes kitaip nieko negirdėsi nuo vėjo darkančios užuovėjos. Apie 21 val vėjas nugena turtinguosius lietus debesis nuo mūsų, taip pat ir pats sumažeja daugiau nei dvigubai, ir laiko pastovų 6m/sek tempą. Kad jūs įsivaizduotumėt kokie mes tampam laimingi
.
Tokiame ore nebereikalinga net ir užuovėja, tad sliukinam su visomis vaišėmis ir kėdutemis link vandens netoli botkočių. Vyksta tikras akmens amžiaus karas, keturi perlyti mužikai išsišiepę iki ausų
svaido trijų uncijų švinus I Nemuno gelmes. Užmesta… Vaišindamiesi velnio lašais ir nenutrukstama šneka laukiam pirmu kliovų. Apie 22val supypsi vieno iš antro ekipažo žvejo karpinis signalizatorius, begam visi ir laukiam pirmojo kirtimo. Kibimas užtikrintas, tad Tomas ilgai nemąstes kelia greitu judesiu savo patranką I dangų ir išvelka pirmają vėgelę, ta netoli 2kg. Neužilgo jo naparnikas lygina rezultatą. Krante dvi žuvys, kurių atvažiavome. Mes gi abu birzieciai - lūzeriai
, net kibio nematę, o vietas pirmieji išsirinkom. Tiesa visi keturiese bombardavom tą pačią dambą.
Iki vidurnakčio turėjau keturis skambučius, bet skambejo manoji Nokia
, žuviniai skambalai ilsėjosi. Labai arti vidurnakčio, o gal net ir per jį sudzindziliuoja ir mano varinis varpas įsmeigtas vytelėn
. Kibimas taip pat užtikrintas. Taipogi keliu savo arbalietą į dangų ir išvelku netoli 1.5kg priešininką. Už penkiolikos minučių Edošius ant kukano jau veria antrąjį arti 2kg egzempliorių. Laikas pradeda tiksėti greičiau nei per lietų
.Iki antros valndos mirtyna tyla, tik retsykiais skambutis suvirpa nuo vėjo gūsio. Mes “dirbam”
. Trečią nakties lieka tik du “darbininkai”, abu žemiečiai. Anie gi du “nebedirba” ne todėl kad “persidirbo”
, o todėl kad ryte maus atgalios I sostinę.
Maždaug 3:30 atkunta vandens gyviai, prasideda šiokie tokie skambėjimai. Abu biržiečiai darbuojasi ties meškiergaliais, žodžiu permetinėjam… Pagaliau sudrebinamas ir Gedo pervertas per šakelę varpas. Linksi anas kaip išprotėjęs
. Nieko nelaukęs smūgiuoja ir žemietis. Užsmūgiuota galingam priešininkui. Ritės pagalba parvelkamas virš pusmetrio judantis “rąstas”
, ryte pasverus elektroninių svarstyklių skaičiai sustojo ties 3.080 kg, ryškiai patelė. Nuo keturių ryto jau zuja aplink dambas katik atvažiavę žvejai ir ieško laisvų dambų sekančiai nakčiai. Žodžiu vyksta kova už vietą
. Šalia mūsų esančią dambą nuperka už keturiasdešimt lietuviškų. Atrodo neįtikėtina
, bet tiesa
. Mūsų damba neperleidžiama, nei tuo labiau parduodama
. Sėdėsim mes joje ir kita naktį. Toliau vėl pokalbiai
, prisiminimai, juokas, juk abu prieš dvidešimt metų kartu su mano seneliu bei Gedo tėvuku lėkdavom Nemunėlin ar tai Mūšon šapalų bei lydekų, ieškodavom ten “zagybų”, mašinas palikdavom prie “telefonštenbekerių”, klausydavom jų pasakojimų kaip jie dviese Nemunan traukdavo žvejoti pasieme penkių kibirų bačką alaus ir t.t.
Šeštą ryto vel atkunta marmurinės
, dzinguliuoja…Iki aštuntos ryto nušaunu dar dvi, tarp 1.5 ir 2kg, iš antrojo ekipažo apie pusė aštuonių ryte Dalius Tomo meškere parvelka pačia mažiausią ta naktį susiviliojusia naktiniu slieku vegelutę, sverė 1.2kg. Aštuntą ryte šviesu, gali eiti miegoti, bet ištvėrę tokią žvejybos pradžią, atsedėję visą naktį, net nebežinome kas tai yra miegas
. Prisistato toks kauniškis Juozas, kitaip ir nepavadinčiau – Gubernatorius
. Viską žino, viską moką, visus pažysta, kalba be perstojo, bet dažnokai nauji sutikti draugai palieka “ant ledo”, kaip sakant “už akių” pamiršta, taip žmogelis pirmą naktį “pasidarbavęs”
ir tipo susitaręs dėl vietos ryte jos netenka, paprasčiausia ji būna užimta, kaip minėjau ji gali būti net ir nupirkta, kaip tikrai jam buvo šiuo atveju. Pagaila mums su Gedu Juozuko ir priimam kartu žvejoti kitai nakčiai I savo dambą. Šis mums pasaugos dieną meškeres kol mes miegosim. Susitarimas su Gubernatoriumi pakrykštinamas dar po 50gr
. Štai ir devynios, kaip nekeista šiuo laiku vel prabyla mano vienos meškierkos varpas, kadangi Gedas arčiausiai josios, tai darbą atlieka iki galo ir krante rangosi penktoji mano marmurinė, spaudžiu jam dešinę
. Palydim Vilniečius su trimis vėgėlėmis namolio. Po pirmos nakties jaučiuos lyg TERMINATORIUS.
Tokia kova juk buvo. Kadangi visą naktį taip vėjas ir nenurimo išdžiuvom savaime
. Pusė vienuolikos ryte rangomės abu su Gedu I mašiną lyg Baskerviliai
ir bandom miegoti. Numigom su pertaukom apie tris valandas, juk zakon podlasti – kai miegi būtinai kažkas paskambins
, bet mes nepykstam, telefonu spec neišjunginėjam ir suteikiam info tiems kuriems jos reikia. Po miegų žygiuojam Nemunam nusiprausti, šaltas tas vanduo jopštvaimaišas
.
Atidunda ir antroji naktis. Damboje tryse – as, Gedas ir Juozukas
. Meškerių dislokacijos vieta keliais metrais pakeičiama. 17 val prasideda kibimai ir taip tesiasi iki pat 22 val. Per šį laiko tarpsnį Terminatoriaus estafetę iš manęs perima Gedas, suviliojęs penkias štukas
, visos apie 2kg. Man gi vienas vienintelis kibimas ir viena standartinė šio vakaro vėgėliūkštė. Juozukas tuščias ir ryškiai nusiminęs
.
Vidurnaktį žemietis dingsta bolidan nusnūsti. Lieku vienas, ką ten vienas, juk gubernatorius šalia. Kadangi visą naktį kūrenau laužą tai ir Juozukas kartu. Kalbos dovanos iš jo neatimsi, burba ir burba… vos ne pusė jo giminės gyvenimo išklausiau, jau nekalbu apie jo vaikus, žmoną ir patį save. Galėjau nutyldyti
, bet lai burba, kad neužmigčiau, toks kaip žynių radio fonas man buvo, kažką kalba ir tiek, aš tik galvą karts nuo karto palinksėdavau iš mandagumo. Taip prasiklausiau radio iki pus penktos ryto. Ant savų kotų turėjau 3 kibimus, ištraukiau vieną apie 700gr, pabučiavęs
paleidau atsivesti mamytės. Ant kolegos meškerių taip pat vieną išprašiau, ši arti kylo, būtumėm ir tą paleidę, bet nurijusi iki šiknos
. Ir štai ta pusė penkių tiksi toliau… Vienos patrankos mano skambalas vis uždainuoja, dzin dzin dzin dzin, ir taip gerą pusvalandį, baigia jau mane ivešti iš kantrybės
. Pagaliau sulaukiu to momento kai galiu pakirsti. Smeigiu iš dešinės kiek dar likę jėgų. Nėra *BLYN*.. ne yra. Pasirodo nunešusi visą sistemą kokį dešimt metrų pasroviui link dambos galo I krašto pusę, o ten krūmai, zacepų pilna. Jaučiu kad įsegęs esu kažką geresnio
. Smūgiai stiprūs, trumpi, ritę vos pasuku, meškerė trilinka, nieko kito nelieka kaip pumpuoti, pumpuoju.. Anoji vis rangosi link krūmų ir net nežada pasirodyti, galų gale išpumpuoju I paviršių likus dešimčiai metrų iki kranto, ši uodegos papliaukšėjimu pasisveikina
ir vėl neria gelmėn, nes kol padarai ta pumpavimo judesį to laiko jai užtenka nerti gilyn. Netoliese styro apsemti dar geri trys krūmai, nunešusi sistemą tiek kad persikryžiuoja su šalia esančia kita meškere, vėl vargelis... Per šiuos paskutiniuosius krūmus kai traukiau, tai striksėjau kaip stirninas iš kairės I dešinę ir iš dešinės I kairę (ir iš kur dar tų jėgų buvo likę
?), kad tik pataikyčiau I tarpą per kurį dar galima būtų išvelėti tarp krūmų šakų besirangantį kažkokį Mauglį. Už kelių minučių su visais atneštais šabakštynais prie kranto išvelku šitą parazita, tikras Mauglis
, tik krūmų ir medžių teieškojo savo gyvybei išgelbėti, dėja žmogus šiame pasaulyje galingiausias padaras.
“Mauglis” – riebus, pilvas pripūstas ikrų. Svarstyklės jį įamžino 3.6kg, o lyniuotę reikėjo ištiesti iki 78cm.
Išlupęs tokią žibėjau kaip koks jonvabalis su ta lampačka ant galvos
. Seniai rankos buvo bedrebėję iš susijaudinimo ir euforijos.
Lygiai šeštą ryto nulapatuoju link mašinos ir Gedui pasisiūlau
pasikeisti vietomis, 6:20 atlikę mainus susirangau vėl baskervilio poza ir lūžtu. Aštuntą ryto pažadina vėl telefono skambutis
, po tokių dviejų parų sunkiai ir besusišneku, nebelabai ir gaudaus su kuo šneku ir apie ką.. terminatorius pavargo…
Pakeitęs mane kolega iki pusė devynių pagauna dar pora smagių vėgeliūkščių.
Neužilgo atvažiuoja ir Kamštis su kompanija ir atveža žadėtosios sriubos už dambų užėmimą, palaima
. Pasišnekučiavę esame garbingai palydimi namo, išvažiuojam ir paliekam vegeliavimą kitiems metams.
Grižtam abu turėdami leistiną kiekį žuvų, pas mane 9 pas kolegą 8. Dvi paros buvo sunkios, bet ir įspūdingos. Grįžęs namo žvilgtelėjau I veidrodį, ar iš terminatoriaus į bebenčiuką nepavirtau, kaip ir ne, bet į čingadžiuką panašumo buvo
.
Tai tiek, ate.