[Gedasas]

Praėjo Joninės
Pagirios sunkios
Praeis dar vienos Joninės
Ir vėl tas pats bus....

[tuomahaukas]

Da Vinčio kodas

Net pačio skalsiausio miego kąsnį atima jo didenybė
Ežeras. Stok, o sapne, kol suskaičiuosiu lig dešimt...-
Kibimas- palaima, širdy violončelės griežimas
It tūkstantis paukščių į dangų praskrodžia įtampos miglą,
Baugu juos paleisti, nenoriu,
Ant mano delno- vaikystės dūžiai nedrąsūs.

Už meldų taškosi raudės... sakau sau:
Žmogau, tu dar nemiręs, tik įkvėpk ir bandyk
Paleisti plūdę it strelę ir žiūrėk. Žiūrėk kaip ji moka, kaip gula gražiai ant vandens
Ir kvėpuok, kvėpuok po velnių, nors pilni skvernai akmenų ir nėr jėgų
Saulės raudonį pasveikint.
O gaila....

Juk žinau-
Už horizonto ir vaivorykštės viskas baigiasi,
O iš žvejo delno pateka saulė,
Dūmai virsta iš kamino, ne iš vienatvės...
Ateinu, užmetu plūdę-
Ir nieko.

[Agis]

Kai saulė perkaitina "stogą"
Ir nesimato nei lietaus laselio
Supranti tu tada, tikrai jau bloga
Neliko noro, pažvejot ant mylimo krantelio

Nusekusioje upėj matos šiūkšlės jau
Pro maurus, dumblius ir senus lapus
Ir pagalvoji, o dangau
Didziausia kiaule, tai Žmogus

[Agis]

Kai paskutinis lapas nukrenta nuo medzio
Ir vejas plaka salto rudenio lasais
Sugryzta atmintin akimirkos tos grazios
Su sugautais laimikiais siltais rytais ir vakarais

Kai linko spiningas nuo starkio smugio
Kai gulde plude karsis paryciais
Kai kabinai sliekely, muses lerva, kviecio gruda
Metei sukriuke ties staciais slaitais

Ateina laikas, kai gamta nutyla
Tarytum poilsiui po atviro vandens sezono
Taciau zvejams vel naujos mintys kyla
Kitaip nei kai kurie, jie laukia salto oro

[Agis]

Prisiminiau vaikyste, kai Kalvarijos apylinkese buvo toks Orijos ezerelis.Ten atvaziavus i valciu prieplauka, prie sovietiniu kariu kapiniu, stovejo tokia didele lenta su zodziais :
Ramu.Tyliai nardo mazos zuveles,
Tik staiga pliaukstels stambi lydeka
Rupestingas lyg tevas cia zvejas
Brokonieriau!Tau cia ne vieta

nuo to laiko manyje pradejo vystytis teisingas poziuris i megejiska zvejyba su poezijos priemaisomis

[spiridonas]

Saliut bratva!, na kaip gaudziau vegele, jums pasakosiu gal kita kart, o dabar apie tai kaip Troskinama vegele. Si receptuka radau sicia:
http://www.zvejotribuna.net/forumas/vie ... 57&start=0
“.. Taigi, pagauta vegele nulupame(per akis perveri virvele..” – nu ir nesusipratimas, blyn! Tik trecia karta verdamas viela per akis, supratau, kad visa tai reikia daryti vegelei. Siaip turiu daug auskaru- penkis ausyse , 2 shnerveje ir prakolas klyne! Ideja prakalot aki pasirode orginali, bet nafik sniurukas- emiau iskart viela. Nors laiku susiprotejau, bet akis pazeista: asaroja ir matosi kraujosruvos.. bet stipriai prisimerkus imanoma iziureti.
“…, pasikabini kur nors, graziai apipjaustai aplink galva , tyruputy aplupi su peiliu o veliau su sausu ranksluosciu paimi uz odos ir... nueina kaip koine..” – nu nesusipratimas apiat!
Gerai kad dar pirmajame etape susipratau apie akiu perverima!!, isivaizduokite kaip atrodiciau siuo metu…
Is karto pasakau: Vegele kabinti ant virtuves svietuvo grieztai nerekomenduojama! Kabejo ji graziai, bet iki tol kol pradejau kaip kojne lupti oda. Kabejo graziai ir sviestuvas. Ka atsimenu tai tik krentanti abazura, trukstancius laidus ir dideles spyshkias!! Tamsa… atsipeikeju ant virtuves grindu su apdegusia skura rankose, sviestuvas su pritvirtinta vegele guli salimais. Neskaitant elektros shoko ir keletas gyliu isipjovimu I pirstus bekrapstant slidzia vegeles oda, sis vegeles paruosimo, troskinimui etapas praejo sekmingai.
“…Tada isdarinejame, kepeneles pasidedame atskirai ,o zuvy supjaustome porcijinio dydzio gabalais…”- nesusipratimas!!
Kaip tos kepeneles atrodo? Kad nekvarsinti sau galvos visa pilvo turini apsidedu atskirai.
Zuvi pjaustisiu porcijomis. Is patirties zinau, kad “porcija” tai toks mazas zuvies gabaliukas skirtas pleksniu arba stintu zvejybai. Nu autorius ir sadistas, toki zuvies sliosa susmulkinti mazais gabaliukais, geriau butu parases kad sumalti reikia…. Kad procesa pagreitinti naudosiu kirvi. Geras uzsimojimas virs galvos ir…duzta virtuves veidrodis. Nieko, sukes laime nesa (nepagalvojau, kad duzo veidrodis). Vegele smulkinti kirviu kur kas paprasciau nei peiliuku pjaustyti. Rezultate per 10min susmulkinta I porcijas vegele, susmulkinta I sipulius pjaustymo lentele ir iskapotas virtuves linoliaumas. Nezinau tik kodel kaimynai is apacios per radijatorius dauzo shaukstais….
“…Papipirtiname, padruskiname..” - susipratimas!
Su tuo problemu nekyla. Tik tiek, kad paemus druska labai persti pjautines ir kirstines pirstu zaizdas. O dar netycia su pipiruotais ir druskinais pirstais pasitriniau jau po truputi maziau asaroti pradedancia suzeistaja aki.. asarojimas atsinaujina su dvigubu stiprumu!
“Toliau atsikemsame balto vyno ir atsigeriame taure” – nuostabu! Puikus autorius ir jo receptu ismanymas!!
Tiesa pasakius is skubejimo atsidaryti vyno, neperskaitau paskutiniu dveju zodziu… isgeriu buteli… kablys! Vegele nueina I antra plana. Daug buteliu… tamsa….
“..viso isgerti negalima, nes prireiks Kai zuvis truputy pasimarinuos ja apvoliosime miltuose ir apkepame…” – sia citata perskaitau po pusantros paros buchalinimo.nepamenu kas viko per paskutines 20 val, bet mano zuvis jau isvoliota miltuose. Matyt lindau I spintele kur uz miltu ir kruopu pakiu stovi spirito litrinukas-“medicininems reikmems”. Kokia laime, kad miltai buvo tiesiai isverti ant zuvies. Zuvi apkepinu. Isvengiu didesniu nudegimu, bet nuo pirsto, kuriuo tikrinau aliejaus ikaitimo temperaturas nusilupa oda.
“…Keptuveje pakepiname svogunu ir jais isklojame troskintuvo dugna…” –mlia!
Nuo vaikystes nekenciu svogunu!, juos lupdamas pastoviai zliumbiu. Bet sukandes dantis vadovaujuosi receptu. Jau lupant antraji cibuli pradejo griauzti akis, ypac ta suzalotaja. Neiskenciu ir tiesiu rankas pasitrinti akis. Ispeju! Niekada nelaikykite peilio rankose kai noryte pasitrinti akis. Rezultate peiliu suzalotas antros akies vokas ir pilnai svogunais itrintos abi akys. Viska metu ir begom I vonia plautis akiu. Apgraibomis zpciuopiu kazkoki inda su jame esanciu skysciu…plaunuosi... beda! Buvau uzmirses, kad ten uzmerkta pataline su "beliznos" skisciu..trumpam akyse tiek galvoje aptemsta…atsipeikejus gryztu I virtuve
“..I troskintuva toliau sudedame zuvies gabaliukus ir ant virsaus uzdedame pakepintus su svogunais grybukus ir kepeneles..” – viska taip ir darau… grybuku dar turiu nuo uzuzpernai metu kai su Slaviku girti valkiojomes po miska ir sutikome Loki(bet tai jau kita istorija apie gybavima). Man tai tie grybukai kokie tai keisti rodesi, bet Slavikas itikino kad jie geruliai, nesvarbu kad motriskos gymines-su sijoneliais…
Kadangi jau minejau, kad nezinau kaip atrodo kepeneles ir kad nekvarsinti sau galvos visa pilvo turini, kuri buvau atsidejes I sali, dedu I skaravarke.
“..Veliau viska uzpilame baltu vynu, jei per daug isgerete galima uzpilti skiestu agurku rasalu(siaip irgi savotiskas skonis) ir troskiname…” - suka, nesupratimas!
Autoriui is anksto reikia ispeti ir pirmiau parasyti pvz taip:”… isgerti visko negales to, ka dabar turesite atidaryti, nes veliau to skiscio prisireiks zuvies troskinimui…”
Jo! Jei per daug isgeret, galima uzpilti rasalu... kokiu, naxrien rasalu?!!, tai pirmas skystis kuris suejo po pusantros paros buxalinimo. Liko tik agurkai ir krapu kotai, todel juos uzmerkes ir palaikes vandenyje uzpilu tuo vandeniu, del tikrumo ipjaustau keleta raugintu agurku…troskinu.

Kadangi labai alkanas, toliau recepto nebeskaiciau ir tik laukiau kol vegele istroks. Paskambinau ir Slavikui-pakvieciau prie pietu stalo ji ir jo pacia. Pietus buvo gardus bet nelabai ilgi. Jau pavakare Slavikui pradejo vaidentys skraidantys kilimai, o jo pati isvirto is koto, isvirtau ir as. Atsipeikejau ligonines palatoje. Sake umus apsinuodijimas grybais.
Sio pasakojimo moralas butu toks: Nors ir koks bebutum geras zvejys-kulinaras, grybas vistiek pakish koja! Per laika atsigavome visi, nors dar kartas nuo karto Slavikas megsta paskraidyti ant salione gulincio kilimo…..

……

[spiridonas]

... tikiuosi Agis nesupyks, kad pasinaudojau jo receptuku, savo penktadieninems nuotaikoms ir minties polekiams transformuoti is minties i rastini pavidala. galbut kai kam tai pakels nuotaika ar leis nors karta syptelti...

[Agis]

[saciokas]

syptelti? as vos nemyztelejau maladiec

[tuomahaukas]

...

[Gedasas]

Spiridonai ........... , maladiec

[fukas]

nu blyn vos pilvas netrūko bežvengiant, respect

[Agis]

"Stinta-pūkis", "stinta-pūkis"
Nori jau girdėt žvejai
Kai prie lentos atsitūpę
Daužo "vietiniai" smagiai

Šiemet Sausis rodo špygą
Ledo niekur nebėra
Nors jau stinta seniai "kyla"
Tenka gaudyt dugnine

Kas po dešimt, kas po šimtą
Sužvejoja šių žuvų
Ir krantinė vis prakvimpa
Tarsi šviežiu agurku

[Gintasas1]

Nu cikras Majakovskis

[tuomahaukas]

Majakovskis taip nerimuoja, lebeda tu

[tuomahaukas]

PARŪKYMAS PARKELYJE arba NUOVARGIS
(vienos dalies veiksmas, 2007-10-11.,~21:30)

Veikėjai:
Mr. T (ką tik grįžęs iš parduotuvės, prisėdęs parūkyt)
Mr. X (seniai čia sėdi)
Mr. Y (seniai čia sėdi, sulakstė į parduotuvę antrąkart, būklė sunki)
Ms. K (epizodinis vaidmuo)
------

Mr. T (sunkiai sėsdamasis ant suoliuko)- *PYP*. (Užsirūko).- Oj, *PYP*...
Mr.X (nutraukęs diskusiją su Mr.Y, atsigrežia į Mr. T):
-Ką čia veikiate ?
-Šiku.
-Į sveikatą (įsižeidęs)
Mr. X (nerimaudamas):
- Tai ką čia veikiate ?
-Rūkau.
-Aha. O geriate ?
- Nespjaunu.
-Aha... (kažką šnabždasi su Mr. Y)
-Norite ?
-Nenoriu.
-Sergate ?
-Nesergu.
-Kodėl ?
Mr.T (besimuistydamas): -Nenoriu.
Mr. X (sėlindamas arčiau): -Astma kamuoja ?
-Ne, rūkau gi.
-Tai į sveikatą.
-Tai ačiū.
Mr.Y (pakelia galvą, apsidairo): -*pyp* nuo jo.
Mr. X (nekreipdamas dėmesio):
-Ar žinote kas yra PY
-3,14.
-Vat ir ne. Myžimo pradžia.
(Nuo gretimo suolelio žvingteli porelė mergicų)
-Gerai, žinosiu.
- O žinote kas yra...
-Būkit malonus, atsipiskite.
Mr. X, (alkūne stukteli į Mr. Y. Mr. Y griūna nuo suolelio):
-Girdėjai kaip mus pavadino?
-Tu man trenkei...
Mr. Y atsistoja ir tvoja Mr. X snukin. Nepataiko. Mr. X tvoja atgal. Pataiko. Mergicos iškudakuoja lauk į apšviestą teritoriją.
Mr. T atsistoja ir eina namo, galvodamas kad labai įdomiai čia viskas gavosi.
Namie atsisėda prie stalo.
Ms. K (pravėrusi duris):
-Ką čia veiki ?
Mr. T (nenorėdamas kartoti įprasto atsakymo):
-Valgau.
-Ką valgai?
-Eik tu šikt.
Trinkteli durys. Mr. T (dukart trenkia galva į sieną)
-*PYP*... oj, *PYP*...

[lydekiukstis]

...Nusileidzia uzdanga. Pasigirsta plojimai is sales.Bravo. Uzdanga pakyla . Mr T, X, Y, K ir mergicos iseje nusilenkia, pasipila roziu lietus

[Lediminas]

Esu laisvas menininkas(manau, kad ir žvejyba yra menas), tad galvoju su jumis pasidalinsiu keletu kurinukų..pradedam nuo šio:

Mažo upelio erezijos



Tyliai,
bet elegantiškai
pakilo drugelis.
Prieš savo valią,
bet taip dažnai atsitinka
- juk reikia nusileisti?

Staigiai
ir neapgalvotai
atakuoja drugelį.
Vandens žaibas
rizikuoja pavirst
kranto vaivorykšte.

Neskanus
ir skausmingas
geležies skonis.
Nejučia
užduodu klausimą
- paleisti ar nepaleisti?

[Kairys]

Žodžiams ankšta, bet minčiai erdvu.

[Lediminas]

šį kurinuką skiriu visoms šio forumo moterims..



Geišos medis




Šakomis varva
rausvų magnolijų lietūs,
sėdėdama po dangum
tu kalbėjai išminčiaus lūpomis:
– tik nebyli moters meilė gali nutraukti aistringą vyrų karą.
Ne nuodėmės didume slypi atgaila ir atleidimas.
Idealų ir bjauriųjų atsvaros taškas – žmogus.
Nurimęs žieduose
užmigo varnėnas,
žvilgsniu nuskynei
prinokusias sutemas.

[tuomahaukas]

priblokštas, gražu...

[tuomahaukas]

Looserio skaičiuotė po 10 nesėkmingų žūklių

viens- ir užmetu spiningą
du - žiūriu per petį:
trys šarkos tupi ant krepšio ir šaiposi:
-keturi- juk proto neturi, anei upės skaityti nemoki
penki – burnoje citramonas, o rytoj bus rytoj
o rytoj bus šeštą namolio
septintą anei ašakos ant stalo, vien sušikti koldūnai
žmona ne aštunta, bet visvien pyksta
kad aš ne devintas, anas būtų bent vykęs...
dešimt, gana-
kroiksas ne dievas, jis ilsis
nuplautas alum,
šykščia nevilties ašara...

ak, bent varnos apšiktų mane-
žengęs per slenkstį ištarčiau:
nepagavau ir nekaltas-
tryda akis man užpustė

[Lediminas]

Lakštingala verkė vietoj manęs


Suklupęs kryžius
pražilusioj tarpuvartėj
pasitinka ir moja užeiti.

Kur buvę sodai?
Rūtų darželis?
Kur tu,
praeitie?

Nūdienos žiotyse –
suklypus pirkia,
vargana obelis
ir gegutės kukavime
plyštančios kišenės.

Lakštingala verkė vietoj manęs...

[Lediminas]

Jauna pradžia



Užkalbėjus paskutinę nuodėmę,
drebančiais pirštais užsidengsiu akis,
kad nematyčiau gyvenimo suteikto išrišimo,
ir nurysiu komuniją, raudonai nunokusį rojaus obuolį.
Žegnosiuos eidamas iš kvepiančio rojaus.
Sakė:
– Susitiksi Sizifą.
Aš jam nepadėsiu risti į kalną akmens.
Pats sunkų akmenį ritinėju krūtinėj.
Sakė:
– Susitiksi Hamletą.
Aš jo nepaklausiu –
Būti ar nebūti? Reikia gyventi.
Sakė:
– Susitiksi Dievą.
Aš jo nebijau. Tik bijau to tolimo kelio iki susitikimo vietos.
Vartai liko toli už nugaros.
Prieš akis tylus vėjas,
snaudžiantys kalnai,
dūsaujančios jūros,
pasiklydėliai miestai,
jauna pradžia...

[Vitolis]

Lediminui,
Na neisivaizduoju ish kur tokias mintis imi? Jei cia tikrai tavo, tai pasigaves pegasa esi tikrai. Ir speju, kad prie tokio minciu ir dvasios polekio, tokio lyrishko buties ishreishkimo, tau geriausiai prie veido tiktu museline. Ar ash neteisus?

[Lediminas]

Vitoli..
na čia mano viskas..
na kazkaip spiningėlis man labiau prie sirdies..

o su ta kūryba, tai kaip čia pasakius..užeina polėkis imi ir parašai..

[tuomahaukas]

Pardono Nikolajevičiaus Mozgokliujevo didysis gyvenimo nuotykis. Part 1.

Jis prasidėjo labai paprastai. Tamara Nikolajevna, savo tikro tėvo dukra- sugulovė ir šiaip labai prativna boba, ėmė vieną gražia gegužio mėnesio dieną ir issipūtė.
-Pizdiec,- sumurmejo Nikolajus Mozgokliujevas ir spyrė dukteriai pilvan. Ta ant aslos išžagsėjo du obuolius, gyvą silkę, dubenį raugintų agurkų ir mažą, apsišikusį embrioną.
-Pardon, - viauktelėjo embrionas.
-Aik tu...- kratesi Nikolia, raitydamas ūsą. Pasikrušt jis buvo didelis meistras, daugiau nieko, bet ne apie didvyrius kalba. Ėmė žmogus ir nelabai gražiai susipainiojo giminystės ryšiuose, ką čia bekalbėt... visiems būna.
-Putę plovei? ,- Mozgokliujevas net apsiputojo, kreivodamas vienatinės pusėn.
-Ja, ja,- pakinkavo negudria galvele Tamara iš po skaros. – Amoniako ir peroksido 80 % tirpalu, kaip pats mokinai, tatušėli.
-Kaip šitą piderastą pavadinsim?- murmėjo tėvukas, kruopščiai rinkdamas nuo apyvarpės varškės trupinius ir džiugindamas žvirblius.
-Pardon,- viauktelėjo jėzusėlius kudikėlius ir apmyžo lubas.
-Pardonu ir pavadinsim,- Nikolajus nubraukė šykščią ašarą.- Sveikinu, dukružėl, tu tikra *PYP*.
Tamara sėdo prie verpalų ratelio. Pardonas tuo metu jau žygiavo per aslą, bybiu vaikydamas tarakonus.
-Vyras bus,- viauktelėjo Nikolia.
-Užsipisk,- viauktelėjo atgal Pardonas, spyrė mamai i galvą, trystelėjo tėvukui į kerzinius batus ir patraukė laimės ieskot.
Pažygiavęs desetką metrų apsisuko, apmyžo namą ir čirkštelėjo degtuką.
-Pamiršau raudoną gaidį,- šyptelėjo.
Tėvai gyvi sudegė, o Pardonas, ilgai nemįslijęs, patraukė miškan.
-Ku ce veikt?...
-Ku- ku,- atkartojo gegutė.
-Aik nakum, - atkartojo miškas Pardono falcetą ir tas patrauke miestan.
Mieste buvo labai ryšku ir marga, nuo ko Mozgokliujevui ėmė sopėti marmuzę.
- Aina nakum,- ką daugiau besugebėtu pirstelti silpnaprotis periferijos pacukas tirštoje turgaus aikšteje ?
Tūlas Dmitrijus Timofejevas, garbus pirklys bei didis vyras pasilenkė ir užsikišo Pardoną užantin.
-Žmonelės putei kamšalas bus.... minkštučiukas toks,- nudelbe akis... Minia supratingai sušurmuliavo, ožkos pakinkavo makaulėmis.
-Nu jobanyvrot !!!...,- riktelėjo Timofejevo žmonelė ir supratingoji minia išsiskirste kas sau. Tuo metu Pardonas Mozgokliujevas užantyje ūgtelėjo...
-Tėvai, man kažkas ausin remias,- it karštą bulvę burnoje žiautarodama sumurmėjo Timofejeva ir skaisčiai nuraudo.
-Pala, motin, ką tu čia čiulpi ? Ar tik ne karstą bulvę?
-Ne, tata,- nuramino pirklį Timofejevna,- ne bulvę. Ir dar skaisčiau nuraudo.
-Vaje, - Timofejevas atatupstas žnektelėjo ant karvės blyno. - Kieno čia *pyp*, meldžiamoji?...
-Mano, - pramarmaliavo Pardonas Nikolajevičius.- Aš... ūgtelėjau. Žalčio nebenulaikau. Atleisk, gerbiamasis.
-Būk mano sūnus tadu, bogatyriau. Užrašysiu tau visą savo ūkį, pisk visą kilnojamą ir nekilnojamą mano turtą. Deal ?
-Aik nakum ,- ką daugiau begalėjo tas pasakyt ir patraukė smuklėn. Timofejeva labai verkė ir spyriojosi grįžti namo.
-Sasiskų *pyp* ir aikit visi nakum,- Mozgokliujevas užsisakė itin tvirtu balsu. Drąsiai, bo jau matė, kad virš viršutinės lūpos jau ėmė kaltis šereliai ir panižo ties kirkšnimis. Suprato artėjant neišvengiamą suvyriškėjimą.
-*pyp* *PYP*, neškit greičiau ! -žymiai drąsiau šmaukštelėjo rankove nutįsusį liūlį ir dar drąsiau brūkštelėjo stalo kaimynui per dantis.
-Kaaas būūūsi?- stojo Muromietis is užstalės.
-Vailokas.
Muromietis krūptelėjo. -Tai gal tu tas triakis ciklopas iš sibiriaus, seniai mums Rasputino žadėtas ?
-Negirdėjau tokio. Užsipisk, -parodė išmonę Mozgokliujevas, vienu ypu išmaukęs barščių dubenį nuo gretimo stalo. Išėjo Pardonas lauk.
-Dieve dieve.... Visai nėr su kuo pakalbėt,- graudinos lauke, koja braižydamas dulkėse magiškus ratus.
-Su manim pakalbėk, sūnau, aš visai arti dievo, - užbosyjo storas popas.
-Aik nakum,- dūrė Pardonas tam šakute pilvan, mikliai nusegė kapšelį su auksiniais, o mikliai nurautą kapšelį su popo kiaušiais šveitė per tvorą.
-Joptvajumaaaat !!!,- pirmąkart gyvenime šitaip negražiai sukliko popas ir sustingo kuliavirsčias...
-Nu ir kurgi man dabar? Tatušėli ! Matušėle!,- sriūbavo Mozgokliujevas, uz žando užsikišęs didelę ropę.- Ai *pyp*, ajajaj...
Prasiskyrė debesys ir nužengė Jėzus. Mikliai nužengė, nepaslysdamas, it tikras cirko artistas.
-Blogas tu zmogus, Mozgokliujevai, Blogas tavo pradas, o is savo padų galiu išskaityti blogą tavo baigtį...
-Parodyk, - pasmalsavo Pardonas it timptelėjo Jėzui uz kojos. Tas jablinkšt aukštielnikas.
-Dabar tai tikrai pizdiec, -žegnojosi davatkos.
-Dabar tai tikrai pizdiec,- atkartojo Jėzus. - Gal kas pleistro turit?
-Neturim,- sukudakavo davatkos.
-Vat ir pizdiec,- sukudakavo Jėzus ir davė duba.
Visiškai sumišes ir susimyžes Pardonas stovėjo kryžkelėje ir laukė...

Autorius is padilbų dėbtelėjo į Mozgokliujevą ir šniūkštelėjo kokaino.
-Laukit tęsinio,- pirstelėjo.
-Laukit..., - atkartojo Mozgokliujevas, mindžiukuodamas kryžkelėje.

[tuomahaukas]

Tolesnis Pardono gyvenimas ir veikla. Part II.

Kryžkelėje mindžiukuodamas Pardonas jautėsi gan *prastai*. Vienok iš pravažiuojančiu vežimų, karietų, netgi pėsčiomis keliaujančių klipatų pasimokino ką įterpt į savo anksčiau trimis žodeliais valdomą skurdžią kalbą:
„Dalink kortas, loky...“
„Du tūzai laimi !“
„Loky, teks čiulpt bybį !“
“Lauk bobą iš ratų, *pyp* !!!“
„Sasy kuj, maskoliau. Neponimaješ, da ?“
„Lietuva – lietuviams“
„Krvanakumple , pagausiu knygnešį- sudeginsiu“
„Pydare, sėdi vežiman ar ne?“
Pardonas suprato klausimą ir sėdo vežiman, kumelė pakėle uodegą...
-Galima?- viauktelejo našlaitis ir nelaukdamas atsakymo išlaižė kumelei pizę.
-Nu nachi... nu nach...uj...ujujujuj, - nusistebėjo kumelaitė, pažvingavo ir davė duba. Ale atsirao kita kumelė, (mums pokum iš kur ji atsirado ir atsipiskit jei nepatinka apsakymas, bo tikrai dėsiu snukin).
-Atunakumnakumajėzusnutunakumple !!! ,- suspigo piemuo vardu Dzintars, grynas suskis.- Aple, ajokamyvrotabletpletatujopanyajpleeee !!!...“,- ir nurimo... užmigo ant šiaudų. Jis čia ne prie ko, lai miega.
Tuo metu Pardonas Mozgokliujevas kinkavo makaule ir kaip nepribaigtas demonas kriuksėjo : „Piterin, ple... Piterin mane vežkit...“
Vežimo ratai skaudžiai trenkė polką Peterburgo grindinin, tykiai sau užpakalin dirstelėjo kumelė...
-Idz–do-dupy Moz-go-kliu-jev,- vos suskiemenavęs vežikas krito ant ienų užsimušė. Sugebėjo padaryt tai iš pusės metro aukščio. ( Nors jis latvis, latvis.... Taip jam ir reikia ).
Pardonas nulipo. Nusivilko drobinius marškinius, drobines kelnes ir išsitrauke drobinį bybį, tuo labai nustebindamas dykaduoniaujančias poniutes ir nedaug pajamų turinčius, užtat visur besišlaistančius pederastus... Supratęs kad padarė „efektą- plet“ , mumyse tiesiog „efektu“ vadinamą, išlaikė didelę teatrinę pauzę Stanislavskio maniera ir nusivyniojo nuo pimpiliaus marliuką...
- Ačiū dievui, pas mane didesnis,- vaptelejo husarpalaikis Fejajobovičius ir apalpo. Tiesa sakant, numirė- neišlaikė žmogus. Chuleš jam nemirt- jį draugai vadina Rože. Plius gėjus. Plius pasyvas. Plius pamelavo prieš mirdamas. Jį užkasė už kapinių tvoros, kaip savižudį, nes anot popo, meluot apie slieko ilgį tolygu spjaut į Budą.
Minia prasiskyrė. Vidury tylos stovėjo tūlas praporščikas Fejajobovičius Vyresnysis, ano pydaro tata.
- In husarus aisi?
- A, nea.
- In artileristus?
- Kuj tau.
- O pėstininku ?
- Pėstininku aisiu.
Sukirto rankom, Mozgokliujevas dėjo kryželį nurodyton vieton, gavo avanso du auksinius ir karšo rūkymo šerno *pyp*. Bybį sučiaumojo vietoj, kišeniuj pažvangino auksinius ir pasuko smuklėn.
-Sasisku plet !
Mitrovejevna šmaukšt jam sasiskų, šmaukšt prijuoste per stala...
- Vajetau, kareivėlis ( Pardonas jau uniformą užsismaukęs buvo)- Rodyk ką turi.
Pardonas nukaito, parodė.
- Vajetau, kareivėlis... - nulemeno Mitrofejevna. Ji tikrai durna ir sena kalė buvo, ji tik du žodžius mokėjo...
Pardonas vėl parodė.
- Vajetau... ... ... kareivėlis...
Mozgokliujevą tai konkrečiai užkniso ir jis parodė smuklininkei iš kur kojos dygsta. Jai kojos dygo iš senos, neplautos geldos, kur pastarasis ir prispjovė. Parūko dūmai, ore pakvipo siera...
- Pledėėėė ! Alauuuus !!!,- sustūgo pastovūs pacientai.
- Nu tu plet kaip nuobodu visur...- apatiškai iššleivojo Pardonas per duris.
Priėjo rūmus, pamyžo fontanan. Prisėdo, paknapsėjo.
- Ataik... - pakvietė kažkokia teta pro langą.
Tetos vardas buvo Jekaterina, save ji laikė princese. Iš istorinių šaltinių mes žinome kad ji buvo nelabai graži gleivė, mėgstanti išdykaut su arkliais ir kitokias zabovas, pokum jas bevardint, tikrai užsikrušt galima.
- Alioooo..., numykė Pardonas kišdamas makufelį į menę.
- Alio- valio- pakliuvai... Dabar čiulpk!!! Aaaaaa, Bėėėėė, Cėėėėėė... !!!,- rėke Jekaterina nesavu balsu.
Pardonas pačiulpė, ka jam... kur jam ? Ple svečias gi... ple ...
-Tai ko gi tu išties nori, o medinio *pyp* šeimininke ?- sudrumstė po to ilgai stojusią tyla Pardonas.
Jekaterina sumišo.
-Na... eee... "pyp" visaip. Noriu kad tu man įkištum galvą į subinę, ištraukęs mataruotum šūdinais plaukais, apvemtum mane, po to išpraustum, pamyluotum it mažą vaikutį, paguldytum lovytėn ir sektum lopšinę kol užmigčiau. Ir kad staigiai pažadintum, suspardytum, apšiktum mane ir vėl pamyluotum ir užmigdytum... miau.
- Olialia...,- kostelėjo Mozgokliujevas...- Tu rimtai sergi. Išgydyt nuo šios ligos tave galima tik šūdų pagalvės pagalba, beje mano gamybos. Dvidešimt auksinių kainuos.
Jekaterina drebančia ranka atsakaičiavo tventy golden monets, Pardonas čiupo pagalvę, prišiko ir šmaukšt po makaule carienei.
-Stipriai prispaudus laikyk dvidešimt parų. Iš lovos nesikelk, antraip mirsi, - perspėjo, trinktelėdamas menės durimis.
Kur buvęs kur nebuvęs išdygo toks Cindraidraila, lietuvių kilmės suktas vyrukas prie carienės dvaro, grynas dzūkelis.
-Pinigucia tur ce, prie savys ? Gava pinigucia?- apsilaižė.
-Turiu. Sukonstruok man laiko mašiną.
Cindraidraila viens du, sukonstravo ir darsyk apsilaižė.
-Pinigucia zvanguliucia auksinucia duokcia.
Potapyčius (plet, ka as cia pezu.)...-Pardonas spyrė dzūkui į kiaušus, įsėdo į gudrias roges ir paspaudė pavarą...
-Uhu,- suriaumojo pirmasis rutuliuko, vardu Žemė, primatas ir taikėsi inkast rūron.
-Kujgnu,- suriaumojo Pardonas, paspyrė savo pusbrolį ir nuspaudė kitą svirtį.
-Mumi esma Napuoleuonas ir jumi pardon plie man, kaip tikram prancūzų užkariautojui privalaila pačiulpti bibaila,- miauktelėjo Napalys, išsišiepęs kaip Češyro katinas.
-Dieve šventas, kas do lizdas ?- nejuokais pasiuto Pardonas ir švystelėjo Napaliona iš vežėčių.- Tu, qurvos gabale, pavarų pridėsi ar ne ?!!!
Cindraidraila pridėjo, netgi anglį pakūreno po laiko mašina.
- Pirmyn, zajoba! - sukomandavo...
Mozgokliujevas apsižvalgė. Pasitikrino tarpušakį. Ignybo į kairį speneli, padarė salto ir iš visų jėgu dėjo sau marmūzėn.
-Blaivas. Qrvamatka, aš absoliučiai blaivas !
Praskleidė lianas, paspyrė bananą, slystelėjo užlipęs ant smauglio galvos...
-Ajopamat, Pardonai !
-Ajopamat, Maugli !!!


Autorius siganul kokaino ir iš padilbų... :
-Pydarai jūs...
-O mums gerai taip, - kostelėjo Pardonas, Mauglis sulinksėjo.
-Aikit miegot, pydarai. Rytoj aš jus sugalvosiu kitokius.
-Kokius, kokius ?... – sunerimo pacukai, bet autorius mieguistai leido tirštimą kelnėsna:
- Rytoj... rytoj... pzdervancai...

[Vitolis]

Labai primena Erlicka. Kvatojaus ne tas zodis.

[spiridonas]

Šokiruojanti, absurdo tragikomedija