----------------------Vadakstis, Ventos intakas----------------------
Pirmiausiai pagūglinam, ir ką randam:
https://www.google.lt/webhp?source=sear ... 24&bih=653
Gan išsamus satraipsniukas apibūdinantis ją:
http://www.mke.lt/Vadakstis
Pirmą syk, tą keistą mano ausiai, pavadinimą išgirdau 1978 metais, kai įstojau mokytis į vieną Vilniaus mokymo įstaigą.
Aišku, iš vilniečio kokio, aukštaičio, suvalkiečio, ar dzūko, jo, to pavadinimo tikrai neišgirsi ir dabar. Esu įsitikinęs, paklausus šių kraštų gyventojo, kas yra Vadakstis, pamatytume tik gūžtelint pečiais.
O jei žmogus iškart pultų aiškinti, kur ta Vadakstis, ir kas ji tokia, tai galima būt garantuoti, kad susidūrėme su Mažeikių- Akmenės krašto Žemaičiu.
Aš jį, tą pavadinimą, tada išgirdau iš dabar gerai žinomo mažeikiškiams, ilgamečio Mažeikių savivaldybės administracijos direktoriaus Broniaus Kryžiaus lūpų.
Na tais laikais iki direktoraus tam vyrukui buvo dar labai labai toli, o tebuvome mes paprasčiausi studenčiokai fuksai netyčia atsidūrę tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje. O gal, ir ne visai netyčia, žiūrint kaip čia, iš kurio taško, kaip sako fizikai, pažiūrėsi...
Kadangi nuo jaunų dienų mėgau žvejoti, ir pats esu kilęs iš Laukuvos krašto, tai tas pavadinimas man nuskambėjo gana keistai, kažkaip net mistiškai, pasakysiu aš jums, mieli žvejai.
Man papasakojus, kur ir kaip aš mokyklos laikais mirkydavau meškeres, minimas Bronius, kilęs iš Auksodės kaimo, paporino maždaug taip:
- O pas mus, sako, yra tokia upė Vadakstis, kuri skiria Latviją nuo Lietuvos. O žuvies tenai- nors vežimais, ar traukinių vagonais vežk, sako.
Ir, kadangi, jinai yra pasienio upė, tai, latvių inspektoriai teigia, kad, čia lietuvių upė ir nevyksta gaudyt brakonierių, o lietuvių gamtos sergėtojai elgiasi analogiškai, bet priešingai. Sako - Vadakstis pirklauso Latvijai , jie ten tuos ,,barkušas" lai ir gaudo . Mol, taip visi taupydami, ar tai benziną, ar tai laiką, sudaro to krašto meškeriotojasm puikias sąlygas netrukdomai prikimšt pilvus šviežia žuvimi, kurios parduotuvėse nei su žiburiu nerasi.
Aišku, tais laikais apie žvejybą elektra niekas net girdėjęs nebuvo. Nors norint maisto parduotuvėse žuvies nusipirkt , reikėdavo nemažas eiles atstovėt, o iš žuvų galėjai tikėtis tik kokios silkės iš bačkos, gal dar žuvies konservų, pavadinimu- Tefteliai arba Kilkės pomidorų padaže .
Bet, kadangi, kaip minėjau,žuvies tenais esą be galo daug, tai jos visiems ir užtenką... Ir brakonieriai sotųs, ir vietiniai pakrantės gyventojai pamaitinti, ir dar, besiplečiančių Mažeikių ir Naujosios Akmenės statubininkams užtenką.
Baigus institutą taip jau atsitiko, kad savo darbinę karjerą aš pradėjau būtent Mažeikių krašte, ir būtent ant Vadaksties upės kranto kaimelyje pavadinimu Buknaičiai.
Va jie ten matosi tolumoje
залить картинку
Tada ir pamačiau, kaip gi iš tikrųjų atrodo ta Vadakstis ir ar tada tas studenčiokas Bronius teisybę porino.
O pasirodo, kad jis nei kiek nemelavo. Vos ne kas trečiam sakinį vis girdėdavau, Vadakstis, Vadakstis, Vadakstis, Vadakstis. Kartais - Vadakste , nes būtent taip vadina ją latviai:
залить картинку
Bet, kaip sakoma, viskas turi pabaigą. Noriu pasakyti tai, kad dabartinė Vadakstis jau nebe tokia turtinga upė, kaip anais, nors ir gūdžiais Sovietmečio laikais.
O didžiausią žalą upei ir jos gyventojams padarė, manau, pradėjusios dygti hidro elektrinės. Jos yra pati tikriausia bomba tokiems nedideliems upeliams, kaip ši, kaip Varduva, kaip Virvyčia (Virvytė) ar Ašva.
Žuvis be vandens, kaip žinome, negyvena. Šiltuoju metų periodu, pradėjus trūkti vandens, elektrinių prižiūrėtojai užsuska aklinai vandens pratekėjimo angas, taip norėdami sukaupt jo didesnį kiekį, kurį paleidus vėliau tekėti, bus pagaminama daugiau elektros.
Aišku, šitaip jie elgtis negali, draudžia tai daryti įstatymai, bet kas gi juos tikrina- niekas. Tokį dalyką, kaip aklinai uždaryta užtvanka, pamatęs esu ne kartą, skambinęs po įvairias instancijas ir visiems tai būdavo nei motais. Geriausiu atveju iš valdininko išgirsdavayu :negerai, labai negerai, bet atleiskite, neturim benzino , kad galėtume atvažiuot patikritinti, ar kažką panašaus.
Taigi , tų laikų brakonierius, užmetęs tinkliuką pasigaut lydekaitį ar šapaliuką vakarienei, lyginant su šių laikų nusikaltėliais - yra visiškas niekis. Šie gi, vaikydamiesi kuo didesnio pelno gali uždaryti aklinai upelį, kuris visiškai nusausėja, o jame esantys gyvūnai žūsta, ar pasitraukia, jei spėja, į gilesnius vandenis...
Kitas pavyzdys:
Labai seniai, gal dar Smetonos, o tiksliau - Ulmanio laikais, užtevenktas upelis Vadaksties intakas, pavadinimu Ezere. Va jisai:
бесплатный хостинг картинок
Kalbantis su vietinais gyventojais išgirsti, kiek anais laikais čia būdavę žuvies: lynų, karšių, lydekų ir ešerių, kol nepastatė hidroelektrinės.
Neršto metu, žuvyss išneršia pakraščiuose, seklumose , žolynėliuose, kur šiltesnis vanduo ir staiga, sukaupus reikiamą vandens keikį, bac ir atidaroma užtvanka. Vanduo sparčiai slūgsta, seklumos, pakraščiai lieka visiškai sausi, žuvų apvaisinti, pasėti ikrai išdžiųsta ir viskas, sunaikinami milijonai, gal milijardai dar neišsiritusių palikuonių
-Kodėl jie taip daro, - ne kartą yra šaukę vietiniaia man į akis.
-Viską daro šiuolaikinių kapitalistų gobšumas, - belikdavo man atsakyti...]
Belieka tik tikėtis , kad ateities kartos bus protingesnės, įrengs žuvitakius , nenusekins upių visiškai, o gal net iš vis išgriaus tas užtvankas ,kurios ekonomiškai tikrai kad yra, mano giliu įsitikinimu, duodančios daugiau žalos, nei kad naudos visuomenei...
Kokios pagrindinės Vadaksties upės žuvys, manau nesunku atspėti: kuojos, raudės, šapalai, ešeriai ir lydekos. Gali pasitaikyti ir lynas, ar karosas iš kažkur atklydęs. Užeina Žiobriai neršimui iš jūros taplaukę, net šlakis ar lašiša gali pakliūti.
Vasarą upelis labai, kaip minėjau, nusenka, apželia žolėmis ir žvejui pažvejoti net didesnėse duobėse tampa beveik nebeįmanoma.
Pagrindinė žvejyba vyksta rudenį, pakilus vandeniui ir išnešus žoles, daugiausiai gaudomos yra kuojos plūdine meškere. Kartasi žvejai jų prigaudo net po nemažą kibiriuką.
Lydekos, jų čia yra irgi nemažai, bet juo toliau, juo sunkau pagauti didenį egzempliorių, visos būna panašiai iki kilogramo svorio, nors, gali pasitaikyti ir išimčių, juk iš Ventos netrukdomai gali atplaukti ir visai netikėtas monstriukas....
Šapalai gali papulti iki 0,5- 1-1,5 kilogramo. Kad kas pagautų virš 2-jų kilogramų šios rūšies žuvį, neteko man dar regėti, bet girdėjęs esu.
Stabdelėjau šiandien per Ežerės tiltą važiuodamas ir matau:
загрузить картинку
vyksta lydekų medžioklė, manau, nors priešnerštinis draudimas dar nepasibaigęs...
Ką gi daugiau tokiame vandenyje gaudysi, o dar su valtimi?.
Žvilgsnis nuo tilto žiūrin aukštyn, prieš srovę:
загрузить картинку
Va toks nostalgiškas gavosi šį syk straipsnelis apie Vadaksties upę. Dėkui kad skaitėte . gal ir jūs ką galite pridėti, gal ką žinote daugiau nei aš...
Pirmiausiai pagūglinam, ir ką randam:
https://www.google.lt/webhp?source=sear ... 24&bih=653
Gan išsamus satraipsniukas apibūdinantis ją:
http://www.mke.lt/Vadakstis
Pirmą syk, tą keistą mano ausiai, pavadinimą išgirdau 1978 metais, kai įstojau mokytis į vieną Vilniaus mokymo įstaigą.
Aišku, iš vilniečio kokio, aukštaičio, suvalkiečio, ar dzūko, jo, to pavadinimo tikrai neišgirsi ir dabar. Esu įsitikinęs, paklausus šių kraštų gyventojo, kas yra Vadakstis, pamatytume tik gūžtelint pečiais.
O jei žmogus iškart pultų aiškinti, kur ta Vadakstis, ir kas ji tokia, tai galima būt garantuoti, kad susidūrėme su Mažeikių- Akmenės krašto Žemaičiu.
Aš jį, tą pavadinimą, tada išgirdau iš dabar gerai žinomo mažeikiškiams, ilgamečio Mažeikių savivaldybės administracijos direktoriaus Broniaus Kryžiaus lūpų.
Na tais laikais iki direktoraus tam vyrukui buvo dar labai labai toli, o tebuvome mes paprasčiausi studenčiokai fuksai netyčia atsidūrę tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje. O gal, ir ne visai netyčia, žiūrint kaip čia, iš kurio taško, kaip sako fizikai, pažiūrėsi...
Kadangi nuo jaunų dienų mėgau žvejoti, ir pats esu kilęs iš Laukuvos krašto, tai tas pavadinimas man nuskambėjo gana keistai, kažkaip net mistiškai, pasakysiu aš jums, mieli žvejai.
Man papasakojus, kur ir kaip aš mokyklos laikais mirkydavau meškeres, minimas Bronius, kilęs iš Auksodės kaimo, paporino maždaug taip:
- O pas mus, sako, yra tokia upė Vadakstis, kuri skiria Latviją nuo Lietuvos. O žuvies tenai- nors vežimais, ar traukinių vagonais vežk, sako.
Ir, kadangi, jinai yra pasienio upė, tai, latvių inspektoriai teigia, kad, čia lietuvių upė ir nevyksta gaudyt brakonierių, o lietuvių gamtos sergėtojai elgiasi analogiškai, bet priešingai. Sako - Vadakstis pirklauso Latvijai , jie ten tuos ,,barkušas" lai ir gaudo . Mol, taip visi taupydami, ar tai benziną, ar tai laiką, sudaro to krašto meškeriotojasm puikias sąlygas netrukdomai prikimšt pilvus šviežia žuvimi, kurios parduotuvėse nei su žiburiu nerasi.
Aišku, tais laikais apie žvejybą elektra niekas net girdėjęs nebuvo. Nors norint maisto parduotuvėse žuvies nusipirkt , reikėdavo nemažas eiles atstovėt, o iš žuvų galėjai tikėtis tik kokios silkės iš bačkos, gal dar žuvies konservų, pavadinimu- Tefteliai arba Kilkės pomidorų padaže .
Bet, kadangi, kaip minėjau,žuvies tenais esą be galo daug, tai jos visiems ir užtenką... Ir brakonieriai sotųs, ir vietiniai pakrantės gyventojai pamaitinti, ir dar, besiplečiančių Mažeikių ir Naujosios Akmenės statubininkams užtenką.
Baigus institutą taip jau atsitiko, kad savo darbinę karjerą aš pradėjau būtent Mažeikių krašte, ir būtent ant Vadaksties upės kranto kaimelyje pavadinimu Buknaičiai.
Va jie ten matosi tolumoje
залить картинку
Tada ir pamačiau, kaip gi iš tikrųjų atrodo ta Vadakstis ir ar tada tas studenčiokas Bronius teisybę porino.
O pasirodo, kad jis nei kiek nemelavo. Vos ne kas trečiam sakinį vis girdėdavau, Vadakstis, Vadakstis, Vadakstis, Vadakstis. Kartais - Vadakste , nes būtent taip vadina ją latviai:
залить картинку
Bet, kaip sakoma, viskas turi pabaigą. Noriu pasakyti tai, kad dabartinė Vadakstis jau nebe tokia turtinga upė, kaip anais, nors ir gūdžiais Sovietmečio laikais.
O didžiausią žalą upei ir jos gyventojams padarė, manau, pradėjusios dygti hidro elektrinės. Jos yra pati tikriausia bomba tokiems nedideliems upeliams, kaip ši, kaip Varduva, kaip Virvyčia (Virvytė) ar Ašva.
Žuvis be vandens, kaip žinome, negyvena. Šiltuoju metų periodu, pradėjus trūkti vandens, elektrinių prižiūrėtojai užsuska aklinai vandens pratekėjimo angas, taip norėdami sukaupt jo didesnį kiekį, kurį paleidus vėliau tekėti, bus pagaminama daugiau elektros.
Aišku, šitaip jie elgtis negali, draudžia tai daryti įstatymai, bet kas gi juos tikrina- niekas. Tokį dalyką, kaip aklinai uždaryta užtvanka, pamatęs esu ne kartą, skambinęs po įvairias instancijas ir visiems tai būdavo nei motais. Geriausiu atveju iš valdininko išgirsdavayu :negerai, labai negerai, bet atleiskite, neturim benzino , kad galėtume atvažiuot patikritinti, ar kažką panašaus.
Taigi , tų laikų brakonierius, užmetęs tinkliuką pasigaut lydekaitį ar šapaliuką vakarienei, lyginant su šių laikų nusikaltėliais - yra visiškas niekis. Šie gi, vaikydamiesi kuo didesnio pelno gali uždaryti aklinai upelį, kuris visiškai nusausėja, o jame esantys gyvūnai žūsta, ar pasitraukia, jei spėja, į gilesnius vandenis...
Kitas pavyzdys:
Labai seniai, gal dar Smetonos, o tiksliau - Ulmanio laikais, užtevenktas upelis Vadaksties intakas, pavadinimu Ezere. Va jisai:
бесплатный хостинг картинок
Kalbantis su vietinais gyventojais išgirsti, kiek anais laikais čia būdavę žuvies: lynų, karšių, lydekų ir ešerių, kol nepastatė hidroelektrinės.
Neršto metu, žuvyss išneršia pakraščiuose, seklumose , žolynėliuose, kur šiltesnis vanduo ir staiga, sukaupus reikiamą vandens keikį, bac ir atidaroma užtvanka. Vanduo sparčiai slūgsta, seklumos, pakraščiai lieka visiškai sausi, žuvų apvaisinti, pasėti ikrai išdžiųsta ir viskas, sunaikinami milijonai, gal milijardai dar neišsiritusių palikuonių
-Kodėl jie taip daro, - ne kartą yra šaukę vietiniaia man į akis.
-Viską daro šiuolaikinių kapitalistų gobšumas, - belikdavo man atsakyti...]
Belieka tik tikėtis , kad ateities kartos bus protingesnės, įrengs žuvitakius , nenusekins upių visiškai, o gal net iš vis išgriaus tas užtvankas ,kurios ekonomiškai tikrai kad yra, mano giliu įsitikinimu, duodančios daugiau žalos, nei kad naudos visuomenei...
Kokios pagrindinės Vadaksties upės žuvys, manau nesunku atspėti: kuojos, raudės, šapalai, ešeriai ir lydekos. Gali pasitaikyti ir lynas, ar karosas iš kažkur atklydęs. Užeina Žiobriai neršimui iš jūros taplaukę, net šlakis ar lašiša gali pakliūti.
Vasarą upelis labai, kaip minėjau, nusenka, apželia žolėmis ir žvejui pažvejoti net didesnėse duobėse tampa beveik nebeįmanoma.
Pagrindinė žvejyba vyksta rudenį, pakilus vandeniui ir išnešus žoles, daugiausiai gaudomos yra kuojos plūdine meškere. Kartasi žvejai jų prigaudo net po nemažą kibiriuką.
Lydekos, jų čia yra irgi nemažai, bet juo toliau, juo sunkau pagauti didenį egzempliorių, visos būna panašiai iki kilogramo svorio, nors, gali pasitaikyti ir išimčių, juk iš Ventos netrukdomai gali atplaukti ir visai netikėtas monstriukas....
Šapalai gali papulti iki 0,5- 1-1,5 kilogramo. Kad kas pagautų virš 2-jų kilogramų šios rūšies žuvį, neteko man dar regėti, bet girdėjęs esu.
Stabdelėjau šiandien per Ežerės tiltą važiuodamas ir matau:
загрузить картинку
vyksta lydekų medžioklė, manau, nors priešnerštinis draudimas dar nepasibaigęs...
Ką gi daugiau tokiame vandenyje gaudysi, o dar su valtimi?.
Žvilgsnis nuo tilto žiūrin aukštyn, prieš srovę:
загрузить картинку
Va toks nostalgiškas gavosi šį syk straipsnelis apie Vadaksties upę. Dėkui kad skaitėte . gal ir jūs ką galite pridėti, gal ką žinote daugiau nei aš...
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.