Pasakydamas, kad esu “pagavai – paleisk” šalininkas, tikriausiai nelabai ką nustebinsiu. Pakankamai gaila, kad kai kurių pažįstamų žvejų rate esu laikomas keistuolių ir dažnai pašaipiai pavadinamas altruistu, o nežvejojančių žmonių kompanijoje geriau neužsiminti apie tokią savo veiklą. Dėja, tačiau kalboms pakrypus apie žūklę arba hobi, visuomet atsiranda gerų asmenų, kurie pabrėžia mano meilę gamtai ir „keistą“ norą neparnešti žuvies namo, kurios čia visi taip laukia. Tikriausiai nereikia būti šamanu, kad įsivaizduotį kokį spaudimą patiriu iš artimos aplinkos, kurie už šviežios žuvies laukia kaip katinai. Džiaugiuosi, kad bent kai kuriems jau atsibodo po žvejybų klausinėti ar parvežiau žuvies. Kitus pavyko įtikinti, kad upėtakiai dažnai maitinasi varlėmis, o žinant kaip kai kurie asmenys paniškai jų bijo, manau, kad upėtakio niekada neprašys parvežti.
Lietuvoje už didžiausią indėlį į „pagavai – paleisk“ pricipo diegimą įnešė P.Korsakas, kiekieną savaitgalį jau bene 10 metų rodydamas per didžiausią masinę informavimo priemonę, kaip paleidinėja pagautas žuvis. Ir taip mums buvo laipsniškai teigiama, kad norėdami turėti ką gaudyti telkiniuose, turime paleisti. Žinoma, seno beržo taip lengvai nepalenksi, bet matome, kad jaunoji karta žymiai labiau suinteresuota pagautą laimikį gražinti į vandens telkinį. Ir pats Paulius prieš gerus keletą metų (galbūt šiame forume, negaliu tiksliai pasakyti) yra išsireiškęs, kad žavėjosi pora jaunuolių, kurie žemupyje techniškai gaudė žuvį ir po to ją paleido. Vadinasi rezultatas yra. Ačiū jam.
Tačiau parašyti šią neilgą minčių santraukėlę paskatino keli žurnaluose išspausdinti žinomų žvejų, autorių ir ichtiologų straipsniai.
„Jeigu planuojame paleisti sugautas žuvis, siūloma naudoti kabliukus be užkarpų, rekomenduojama nenaudoti dvišakių ir griežtai vengti trišakių kabliukų“ (K. Skrupskelis „Pagavai – paleisk, arba kaip žvejosime po 10 metų“, „ŽvejOK“ 2013 balandis)
Minimame straipsnyje gerb. Ichtiologas tikrai parašė daug puikių minčių, patarimų, pastebėjimų ir išvadų, tačiau keletas išsakytų frazių labiau panašėja į nesveiką meilę šaltakraujui padarui, nei normalią žvejybą. Jei trišakiai kabliai (o jų ant kai kurių voblerių būna po 3) taip stipriai žalotų žuvį, tai tikriausiai pirmas dalykas prieš brendant į Šventąją būtų žuvusių žuvų prastumdymas krante, kad galėčiau įlipti į vandenį. Nors gaudau ne vienerius metus, paleidžiu visas pagautas žuvis, tačiau dar neteko nei vienos matysi nudvėsusios, nors ten praleidžiu didžiąją dalį atviro vandens sezono laiko. Taigi, ar tikrai tie trišakiai tokie pavojingi, kad jų reikėtų griežtai vengti? Juolab, kad gaudant galima replytėmis gražiai užlenkti užkarpas.
Nors mokslininkas teigia, kad geriau graibštelio nenaudoti (ar bent jau naudoti kuo mažiau žuvį žalojantį), su šiuo teiginiu nesutikčiau, nes būtent graibštelyje įmerkus jį į vandenį ir laikant žuvį galima ramiai išsitraukti fotoaparatą, nupaveiksluoti savo gyvenimo trofėjų ir nepaliečiant rankomis paleisti atgal į vandenį. Žinoma, būtina žuviai iškarto išsegti kabliuką iš burnos, kad spurdėdama nesusidraskytų žiočių ( iš tinklelio masalą išpainiosite paleidę žuvį).
Photo0285.jpg (72.33 KiB) Peržiūrėta 6522 kartus(ų)
Ir tai buvo bemaž viskas, dėl ko nesutapo mano nuomonė su autoriaus.
O patys įdomiausi pasisakymai, kuriems norėčiau paantrinti :
„Vokietijos Leibnico instituto mokslininkai, nedideliuose natūralios kilmės ežeruose atlikę tyrimus su pagautomis ir paleistomis lydekomis bei starkiais, nustatė, kad po „ pagavai – paleisk“ procedūros išgyvenusios žuvys neturėjo jokios „blogos“ patirties ir jau po paros buvo stebimas šių žuvų aktyvumas. Keli ženklinti individai 3-4 dienų periodu buvo pagauti net po kelis kartus“
Būtent su tokia situacija, kai tos pačios žuvys po pagavimo ir paleidimo vėl ir vėl užkimba esu susidūręs ne kartą ir tai paskatina ir toliau laikytis šio principo. Ir visuomet žinau, kad atėjus į tą pačią vietą čia jau laukia lydeka, ar kuri kita žuvis. O jei kiekvieną kartą pagavęs pasiimate po kelias žuvis, nėra ko stebėtis, kad buvusi „auksinė vieta“ tapo visai tuščia..
Ir dar vienas akmuo į lašišautojų daržą, kurie pasiėmę žuvį už uodegos pozuoja prieš fotoaparato objekyvą ir vėliau išdidžiai paleidinėją upių karalienę:
„Niekada nekelkite žuvies už uodegos galva žemyn. Nustatyta, kad būtent toks žuvies traukimo būdas sukelia daugiausiai streso gėlavandenėms žuvims. Be to, žuviai suspurdėjus tai gali sukelti mirtinus stuburo pažeidimus.“
„“Sugavai – paleisk!” Tai plačiai propaguojama mėgėjų žūklės kryptis. Tiksliau – mada. Beje, kaip ir visos, atkeliavusi iš už Atlanto, dar prieš didžiąją ekonominę krizę toje aukso kalnų šalyje (angl. Catch – set free). Dabar, kada ir ten striuka, ko gero, sumažėjo jos šalininkų.“
(„Meškeriotojo valia rinktis“ R. Adamonis „Žūklė+“ 2009 gegužė)
Na, kaip pakankamai žinomam asmeniui su tokiais titulais, tai mažų mažiausia nerimta vienoje pastraipoje klysti dvejose vietose. Visų pirma, tai savo asmeninę nuomonę, kad GALBŪT sumažėjo jos šalininkų. Manau, kad sinoptikai geriau spėlioja orus, nei Jūs, gerbiamas Ričardai.
O antra, tai, kad ši „mada“ atkeliavo iš už Atlanto. Didžiam Jūsų nusivylimui viskas prasidėjo Jungtinėje Karalystėje 20a pradžioje, o tik 20a viduryje imta taikyti „už Atlanto“.
Toliau autorius rašo : „Nėra jokių garantijų, kad po kelių dienų tavo išbučiuota paleistoji lašiša ar lydeka nepaklius ant ne tokio humaniško meškeriotojo kabliuko ar neįsipainios į teisėto verslininko, o dar greičiau – į brakonieriaus kinų gamybos tinklą, kurių pilna žūklės reikmenų parduotuvėse, nors tokių įrankių mėgėjų žūklės sąrašuose nėra, ir bus suvalgyta...“
Na, gerbiamasai, turiu pasakyti, kad jei jos nepaleidus, tai 100%, kad ji bus suvalgyta, o jei bus paleista, tai nemaža tikimybė, kad prieš pakliūnant ant ne tokio humaniško meškeriotojo kabliuko spės dar kartą ar kelis išneršti, spės priaugti daugiau masės ir suteikti daugiau džiaugsmo meškeriotojui, kuris po kurio laiko gal jau ir nebebus toks nehumaniškas?
„Paleisk neūžaugą upėtakį, šlakį, lašišą, lydeką, karšį, salatį – sau pasilik tik emocijas.“
To dar betrūko, kad pradėtume imti neūžaugas žuvis. Šis patarimas buvo vienas iš didžiausių žurnalo vietos švaistymo pavyzdžių. Ar manote, kad žurnalą skaito asmenys, kurie nežino, kad tokius individus reikia paleisti? Kitą vertus, tai kažin ar tokiems išvis turėtų būti suteikta teisė žvejoti..
„Upėje leisti reikia nukreipiant galvą prieš srovę – vanduo geriau aptekės žiaunas, greičiau normalizuosis deguonies apykaita kraujyje“
Na, asmeniškai siūlyčiau laikyti galvą nukreipus palei srovę, taip vanduo geriau patenka po žiaunadangčiais.
Dažnai forume būna užsipuolami „pagavai – paleisk“ šalininkai esą pernelyg stipriai bruka visiems savo taikomus principus, kelia aukščiau kartelę už kitus.. Tai dabar galėsit degti laužą po mano kojomis.
Prie upės praleidžiu labai daug laiko ir esu atradęs pakankamai daug vietų, kurios yra perspektyvios. Ne ką mažiau sulaukiu pasiūlymų bendrai pažvejoti. Tačiau yra vienas „bet“. Jei su manim žvejojantis pradės imti žuvį namo, tai jam bus paskutinė žūklė su manimi. Gal tai ir laikote „pasikėlimu“, taikymu savo principų ar kartelės kitiems, tačiau niekas Jums netrukdo patiems sugaišti sezoną ar kelis vietų atradimui ir ten sėkmingai išgaudyti nors ir visas iki vienos žuvies, o aš ne tam ieškojau, kad kažką atsivedus rinktų žuvis namo, kurias aš taip saugau.
Benaršydamas internete radau puikią mintį užbaigti tekstui :
A fish is too valuable to catch only once! (Pagaliau paraše nebepropaguosiu smurto

)