Vakar nuvažiavus prie upės teko nemaloniai nustebti, vanduo aukštas, ir drumstas, bet nusprendžiau išbandyti laimę. Dedu raudongalvį vivingros voblerį ir pradedu žvejoti, po kokio 20 min kur buvus kur nebus už manęs praeina stirna lyg niekur nieko. Saulutė kaitina kaip reikiant, ir kaip tyčia aš toje upelės pusėje taip, kad krenta šešėlis tiesiai į ją, o bristi esant tokiam aukštam ir drumstam vandeniui nesinori (ko nepasakyčiau apie varles, katros plaukia iš vieno kranto į kitą) Ko ir reikėjo tikėtis raudongalvis įstringa kažkur keruose ir nelabai turiu galimybės jį ištraukti. Įvertinęs, kad gali tekti padovanoti Neptūnui dar keletą masalų kuprinėje ieškau būgnelio su storesniu valu, bet dėja pamiršau įsidėti. Pagalvojęs apie galybę varlių dedu guminuką imituojantį varlę ir tesiu žvejybą toliau, kol prieinu gilią duobę, kurią įsidemėjau dėl kelis kartus atsivijusio nemažo upėtakio (dėja ir neužkibusio). Tampau tą varlę visaip bandydamas išgauti kuo tikroviškesnį jos judėjimą, kol galop pagalvojum, kad pilna upė geresnių varlių nei mano, ir keičiu masalą į vivingros tigrą, na bet ties ta duobe vistiek nieko nepavyko iškrapštyt. Keletas upelės posūkių, dar viena sutikta stirna ir prieinu upelės atkarpą, iki kurios dar nebuvau niekada priėjęs. Krantai čia statoki ir pilna bebrų urvų ir nuošliaužų. Keli metimai į potencialią vietą ir smūgis! Žuvis jaučiasi, nemaža padaro žvakę ir iškart pirma mintis, kad šlakis. Žuvį priprašau arčiau savęs, tada vėl žvakė ir pamatau jog tai visai ne šlakis, o upėtakis, iškart pradeda kirbėt mintis jog užkibo rekordinė žuvis. Atleidžiu šiek tiek stabdį žuvis padaro dar vieną žvakę, bet jau atrodo pavargus, pradedu galvot, kaip ją reikia ištraukti ir privairuoju į bebro nuošliaužą žuvis jau joje, atrodo trūksta tiek nedaug, visas mano dėmėsys tik į ją, ir nepamatau kad valas persimetęs per šaką šalia bebro nuošliaužos, dėka per šaką persimetusio ir įsitempusio valo žuvis stojasi ant uodegos vieną kart, po to iškart antrą kart ir pokšt! Plonutis fulorokarbonas trūksta ties ta nelemta šaka, niekuom nedvejodamas šoku į ta nuošliaužą ir kišu rankas į vandenį, ji ten! Bet dėja išsprūsta man iš rankų. Tada miško ramybę sudrumsčia keiksmažodžių lietus, ir savikritikos strėlės. Rankos ir kojos dreba iš jaudulio, įsipilu arbatos, šiek tiek nurimus rišu kitą tigrą, ir berišant nugalėtojas pamoja manu uodega iš upės, kraujas vėl užverda ir sviedžiu tigrą vėl į kovą, keli metimai ir tigras už kažko užkimba ir vėl eilinis valo pokšt, bet mano laime tigras išnyra ir aš pasileidžiu pasroviui paskui jį ir šiaip ne taip išgraibau, ir nusprendžiu, kad viskas gana.
Štai tokia ta upėtakių žūklė.