Papuošė nakties šaltukas rytą ruku, tokiu stipriu kad žmogaus akis kelią galėjo matyti tik stipriai prisimerkęs arba plačiai pakeldamas blakstienas. Pirmą kartą ir mašinos langai išraizgyti ledeliu privertė ledo gramžtuku juos bružinti, vėliau susimesti žvejybinius rokandus bagažnikan ir pajudėti tiklso link. Maklyniuotas keliukas, dažnokai prasisukantys mašinos ratai vedė mus paskutinius metrus iki upės. Na o upė, vardu XXX, ištekanti iš Lūšnos ežero, ilgis 191 km, turinti nemažai sesučių ir broliukų, pasivadinusiais Laukupė, Vengerinė, Vyžuona, Nadžiupis, Beržuona ir kitais.. Tai koks šios upės vardas ar jau supratote? Padėsiu – Nemunėlis. Ramus vandens paviršius, jokio bangų raibuliavimo, tik begalė žemyn srove plaukiančių nušalusių žolių ir visokiausio ilgio viksvų. Paviršius garuoja kaip šilta sriuba, krantuose vis dar blaškosi varlės ieškodamos šilto migio žiemai. Blaškomės ir mes abu giminingi žmonės. Vienas stebi kaip perverta žuvytė priverčia dirbti plūdę, aš gi dirbtiniu masalu bandau imituoti sužeistą žuvį, kuri turėtų būti „daktarų“ auka. Ir į kairę ir į dešinę ir tiesiai ir arti ir toli vis plaukšteli mūsų „spąstai“. Kulniuojam ir „į viršų“ ir „žemyn“. Isidienoja. Trys vargani kibiai per abu, viena pražiodyta ir paleista džiaugtis. Dingstam pora kilometrų pestute kitur, kur pasitinka mus šabakštynai ir visokiausi “ynai“... Nužvelgęs situaciją leidžiu seneliui mesti korkę i duobutę – tegul išpeša galvoju, juk pažadėjo parodyti, kad čia yra gyvasties. Palaikęs aukšlę neilgiau kaip minutę nusprendžia persimesti dešimtį metrų kairiau, juk ten zagybėlis platesnis, priėjimas geresnis o ir žuvys gal ten gyvena didesnės. Nieko nedarau, tik stoviu ir žiūriu, kada gi „klankt“ bus. Tuščia ir ten. Nušalusiom rankom imu įrankį ir pradedu vėl dirbti – tuos pačius zagybelius tikrint. Pirmas metimas ir šūvis.. Geras geltonai žalsvas gyvas „kylas“ pliaukšteli nusisukdamas nuo manęs uodega ir dingsta. Smagu, bent jau pamačiau. Antras brosas ir apiat dvacat piat... Tik šis stukteli gerokai toliau. Spiningas pagaliau priverčiamas susilenkti ir visaip kitaip lankstytis, ritės vediklį vis kažkas stabdo ir anam gale pasirodo visu gražumu lydokas, riebus ir įmitęs kaip pagal savo amžių, tiesa nedidelis irgi gero kylo, bet piktas. Trečias metimas – kala, ketvirtas ir vėl tas pats. Kokiam šeštam brose prie kojų griebia, net matau kaip guminę virpę isikandęs ją bando iškarto drąskyti. Po to ir „tetukas“ prisistato, bet smūgiuodamas nepataiko, o kartojant šuolį mane pamatęs išsigąsta ir dingsta. Duobutė – dešimt ant dešimt metrų, gylis apie metrą. Nebloga sakyčiau, ir įvertinant tą dešimt skirčiau. Azartas užvaldė taip, kad aplinkui nieko nebemačiau ir nesidomėjau, tik kairė ausis vis išgirzdavo – „kaip čia yra kad man neima joptvaimaišas, nieko nesuprantu...“ Sudrumstęs tos duobės vandenis nukulniavau link kitos, palikdamas senelį rimtai susimąsčiusį ir vis dar šturmuojantį pačią plačiausią iš trijų čia esančių. Tyliai užbridau, švystelėjau.. Jau įdomu kas bus toliau ar ne? Manau kad taip, tad bumt, aš trinkt, velku išsišiepęs, priešininkas draskosi taip, kad vėl girdžiu kaip kažkas murma.. Išbrendu nukabinu, pataisau tvisterį. Jau nieko nesitikiu, nes duobukė dar mažesnė ir seklesnė, bet ai galvoju gal dar į kairę užmesiu. Vėl užbrendu, švyst kairiau pora metrų ir vėl smūgis, vėl nukabinu.. Kartojam viską trečią kartą. Pribridęs matau kaip iš žolių išlenda pusantrinė. Sustingstu kaip žabas. Galvoju tikrai pamatys ir neš kūdašių taip kad dūmai pasimatys. Lengvu judesiu vos vos pametu „Relaxą“, ir spiningo viršūne kilnodamas vedu link josios ir stebiu ką darys. Prisipažinsiu – galvojau viena – tikrai negriebs ir dings kuo toliau, bet likus kokiem penkiems centimetrams kaip šveitė man ji, vos spiningą rankoje išlaikiau, ritė uždainavo, pasirodė ore ir atsisveikinom. Jau duobės viduryje ibridęs, sakau pasroviui dar mestelsiu, nes vandens ratiliukai išduoda kad duburiukų ten yra. Ant kranto jau tik stebi mane vyriausias mūsų giminės žvejys. Švysteliu duburiukų pusėn, klankt tik ir vėl turiu. Nu smagumas smagumėlis. Laikas grįžti namolio, nes mašina už dviejų gerų kilometrų. Galvoje vienintelė mintis – patikrinti vidurinį zagybą, kur prieš tai iš jos Juozas tuščias išėjo. Pirmu metimu prie pat kojų iš po lieptelio smeigia vėl, bet nepasikabina tik dantis nusišipina. Antru metimu matau kaip atseka vėl, tik amt.. o aš nesuku valo ir žiūriu, nes viską matau.. Gražu tikrai gražu žiūrėti kaip guminuką ji pradeda kramtyti kaip tikrą „bubble gum“, iš po žiaunų pasirodo seilės..ech.. smeigiu ir aš... pavelku.. parodau kas tai yra oras ir vėl vandenin..
Galū gale suerzinu dar vieną ir visiškai pasimetu tarp skaičių, tiek kibimų, tiek pagautų tiek paleistų.. Vis greičiau besislepianti saulė, vėl atkutęs rūkas privertė jau būti mašinoje.
Ramiai parbirbinom namo, ramiai čia kažką jums perteikiau, ramiai lauksiu vėl tokių akimirkų..
Iki malonaus.
p.s. nebuvau pasiėmęs fotoaparato, tad nepykite


Kupranugaris gali dirbti visą savaitę ir išbūti negėręs. Vyras - gali nedirbti visą savaitę ir ištisai gerti.