Na kagi, dabar tik laiko radau aprašyt atostogų mėnesiuką. Kaip tik ir vėl ketvirčiui užbaigt bus (nenumeruoju)...
Spjoviau į darbus ir šįmet "ant sykio" pasiėmiau kaip niekad ilgas atostogas - cielas 4 savaites
O t.y. visas rugpjūtis. Oras koks buvo tai patys pamenat - kepino kaip Saharoj. Iš vienos pusės lyg ir smagu - puikus oras poilsiaut, o iš kitos pusės kaip pasirodė nelabai džiuginantis žvejybiniu požiūriu, nes kad per tokią kaitrą kažką pagaut, reikėjo tiesiog išvargt.
Nemažai dienų skyriau klaidžiojimams su museline. Klaidžiojimams tai čia taip taikliai ir pasakyta, tiesiogine prasme, nes deja tokia jau ta specifika - norint atrast naujus plotus dažnai tenka daug daugiau laiko praleist braunantis krūmais, kopiant stačiais šlaitais, negu žvejot. Bet visgi gerai pagalvojus, tai čia savotiška investicija į ateitį.
Kelias dienas skyriau vienos mažikės upikės tyrinėjimui. Didelių žuvų ten perdaug kažkaip ir tikėtis sunku, nu bet ką gali žinot, gal papuls ir koks šapaliecas virš kilo (nuojauta sako, kad tokių tikrai ten yra)... Bet taip smagu man ja braidžiot, kad pasimiršta visi rūpesčiai ir bėdos, visiškai atsijungi nuo darbinių reikalų, lieki tiesiog vienas su gamta. Aplink tik pakrantėm stirnos, po kojom bebrai, virš galvos ereliai ir nei vieno sutikto žmogaus
O ir nuo didelės kaitros labai šauniai galima paisslėpt medžių pauksmėse. Pasakėčia. Tik va jau dienai besibaigiant jau pradeda kirbėti mintis ir truputį apima neramumas - kaip reiks parsigaut iki mašinos. O teko visko - ir bėgt nuo besivejančių piktų karvių, ir pelkutėse įklimpt, ir dilgėlėmis ausis nusidilgint...
Taigi apibendrinant ta maža upėkė sakyčiau visai dosni man buvo, pavyko smagiai susibendraut. Torpedinių šapaliokų daugybė, o keletas ir didesnių, keli ir 40cm perkopė (vieno iš jų 42cm video jau buvau įkėlęs).
Vieną šapalioką pagavai neįgalų - praktiškai neturėjo kairiojo priekinio peleko. Bet kadangi jis sėkmingai užaugo virš 40 cm, tai kaip ir visus kitus paleidau atgalios
Na ir ką, reikia padėkot upikei už smagiai praleistą laiką ir pasimatysim jau kitamet...
Pakeliui dar žygiuodamas užtikai plantaciją baltų "užpakalių"
Niekad su jais nebuvau susidūręs, ale kai grįžai sužinokau, kad jie visai valgomi
Būtų šeimynai bent kokia nauda... Nors žinau kur jie auga, dar galėčiau nulėkt ir dabar su keliais bulviniais maišais. Tik o ką su jais daryt? Ir ar skanūs?
Užtikau didelę didelių kukurdvelkių plantaciją
Kaip bebūtų šioj upikėj eiti link savo užsibrėžto tikslo - pusmetrio - nelabai yra daug vilčių, tad aplankau ir didžiąsias šapalų buveines.
Šešupė. Pirmas kartas po jos "išskalbimo". Labai knietėjo pažiūrėti ar pasijautė kažkokia neigiama įtaka nuo tų skalbimo miltelių putų. Mano didžiam nudžiugimui jokių pasekmių nepastebėjau. Aplink visur šmirinėja gyvybė su pelekais, keletas gražių ūsorių pasibaidė, o ir keli didžiuliai kepalai praplaukė vos ne pro klyną. Vanduo kaip ir prieš kelias savaites - skaidrus kaip ašara. Gal dėl to žuvys labai baidėsi ir nenorėjo drąsiai ragauti. Žvejybos pradžioj pagaunu ir kartu su žolių kasom ištraukiu 47cm storasprandį - taip dar centimetru pagerindamas rekordą ir žingsniukas po žingsniuko judėdamas link tikslo. Galvoju o dabar tai fainai bus. Deja bet vėliau tepagavau vos kelis puskilinius šapaliokus ir raudę... Visai nenorėjo kibti. Man paantrino ir diedukas praplaukęs valtimi. O čia jau ir būti daug nesmagiau nei mažoj upikėj - nuo saulės nėra kur pasislėpti, plieskia tiesiai į kopūstą. O dar kai neturiu kvėpuojančių bridkelnių tai dar ir garuoja
Buvau ir dar vieną dienelę ten nulėkęs, bet ten gavos kančia o ne žvejyba. Užklupo didžiulis vėjas. Su valu taip teko mosikuot kaip piemeniui botagu per nepaklusnaus veršiuko užpakalį. Taip mosikuojant tarp žolių ir kelias muses nutraukiau, ir dar kažkaip sugebėjau išilgai skaudžiai įpjaut valą
Kadangi nieks vabalo nenorėjo, nusimažinau iki moškikių, tai pagavau tik strepetuką ir kelis mažiukus šapaliukus.
Jūros žemupys. Keikiausi... Tiek prisiplanavau pasižvejot, o gavosi visai priešingai. Mano numatyti ruožai per gilūs braidymams ir su tokiais stačiais šlaitais, kad juos reikia apeiti iš toli. Tad čia 3/4 laiko broviausi šabakštynais, kaip tikrais kliūčių ruožais. Tepagavau vieną puskilinuką. Jų ten matėsi, kad tikrai yra daugiau, bet nėra kaip prieit. Nuo šlaito tarp šakų niekaip gi nenumesi - ne tokia įranga
Jau galvojau spjauti į viską ir važiuot nafig namo. Bet kadangi dar geras pusdienis likęs, tai aj sakau varau belekur ten miško keliukais "pagrybauti". Jau kai įsivažiavau tai nori nenori teko važiuot tolyn, nes atgal nebent atbuliniu - apsisukt visiškai neįmanoma
Na ir taip važiuodamas išvažiavau į atvirą laukymę, bet, kad ten pasijungus telefoną rodė jog visiškai tesus upės ruožas. Pažiūrėjau dasibrovęs iki kranto - nieko perdaug gero nežadantis, bet bent matosi, kad braidyt galima puikiai. Nu tai ir šoku vandenin. Randu bebro šliūžę, atsigulu ant šiknos ir bobslėjininko poza tarp šakų raizgalynės atsiduriu vandenyje. Jau 6 valandos vakaro, bet saulė plieskia kaip reikiant pakaušin. Tad kažkaip perdaug net nesvarstęs žvejot pradedu pavėsinėj ūpės pusėj. Ir iškart matosi kad ten gyvybė visa ir susislėpusi. Bet labai atsargiai ir nenoriai tą vabalą paglosto arba pabučiuoja. Bet va jau pagaunu vieną ir virš 40 cm... dar kitą. Ir štai dar vienas bac... smagiai palankstęs kotuką dar pagerina mano rekordą. Ir vėl tik vienu centimetru 48 - taip kažkaip tvarkingai pacentimetriui ir judu link pusmetrio (prieš tai irgi buvau įmetęs jo video). Didesnio daugiau už šitą nebuvo, bet pasižvejojau smagiai - išviliojau dar kelis virš 40cm. Atpirko mano kliūčių ruožo įveikimo kančias.
Na ir daugiau su museline nalabai radau laiko ir pažvejot, tai koks renginys, tai balius, tai padėjimas varžybose, tai paskui dar įsisirgau. Ir va tik po ilgesnio laiko tarpo praeitą savaitgalį išėjau su museline šapalų gaudyt... Susiruošiau viską tvarkingai, mašiną palikau taške į kurį planavau gryžt pažvejojęs, ir jau kai nuėjau į žvejybos pradžios tašką, apsigraibęs supratau.. jog palikau fotiką prie mašinos. Pasidėjau ant pievutės gražiai. Blecha, galvoju ką daryt. 15-20 min kol parkeliaut. Bet visgi teko, kur dingsi? Taigi sulakstęs visas šlapias praradau gerą pusvalandį laiko ir susigadinau nuotaiką jau nuo pat pradžių. Baisiai nesinorėtų vėl atkrist, katik iš ligų išsikapsčius, žmona tada visai niekur neišleis...
Na bet pamatęs vandenį apsiraminau ir mėgavaus gražiais vaizdeliais. Nors ruožas ir vėl naujas, bet vietos tikrai gražios, šapalinės. Bet deja deja... gyvybės visiškai jokios, jau ir su strymeriukais bandžiau, paskui su nimfukėm drožiau - kad bent krepšt... Gavau dar ir nemažai lietaus, ir per visą gerą pusdienį neturėjau nieko spurdančio net trumpam palaikęs... Gal jau per vėlu? Ir supratau, kad šis sezonas šapalams jau kogero baigtas
Savo tikslo visgi nepasiekiau ir nebepasieksiu.. Muselinę jau šįmet teks padžiauti iki kitų metų. Gaila, bet ką darysi..
Gerai bent kad be susirgimo pasekmių...