"Rapala" taurė- 2006
Dalyvio įspūdžiai ir fotoreportažas.
Autorius:
Olegas Silinas.
(Autoriaus sutikimas publikuoti čia gautas)
Apstatė, ir mane, ir abu Vladus ir didelį būrį solidžių dėdžių ;)
Kas eilinį kartą įrodo, kaip svarbi mūsų reikale fortūna. Bet apie viską, kaip sakoma, "po poriadku".
Keliskart iš eilės dėl informacijos stokos praleidęs tradicines Rapala taurės varžybas, šįkart nuspendžiau būtinai sudalyvaut, nors pagrindo tikėtis sėkmės neturėjau jokio – nei esu prisiekęs spiningistas, nei turiu rapala voblerių didelę kolekciją(veikiau atvirkščiai – ji beviltiškai skurdi), tiesiog ne tiek save parodyt, kiek į kitus pažiūrėt įdomu buvo, vėlgi pažįstamų veidų pamatyt bei pasilabint ne prošal būtų. Išvakarėse apžiūrėjau voblerių skyrių – ogi nelabai yra kuom gaudyt. Manoji Rapala kolekcija iškirtinai rudeninės specifikos –velkiavimui skirti giliai neriantys monstriniai „buratinai“(22cm Magnumas ir 14cm storas-platus SuperShadRap) bei taip pat giliai neriantys Down Deep Husky Jerk bei Risto Rap. Ką su jais daryt priekrantės zonoje – nelabai įsivaizdavau. Būtinas buvo bent vienas „teisingas“ vobleris. Ketvirtadienį vakare panaršiau internete - kokius Rapala voblerius žmonės ypač liaupsina ir penktadienį po darbo aplakstęs kelias Vilniaus parduotuves ir radau tai, ko reikia – ryškus tigrinis Shalow Shad Rap. Į varžybas atvykom keturiese – aš, sūnus ir abu Vladai(Gackas ir Prochorenko). Dėl viso pikto užregistravau ir sūnų – ką gali žinot, gal naujokui pasiseks(nors šiose varžybose buvome naujokai visi), juolab, kad jau antri metai vietines balas palei Lentvarį su spiningu savarankiškai ir reguliariai aplaksto, kartais net lydekėlę atneša nedičką. O ir jam smagiau bus jaustis lygiu tarp lygių. Buvome paėmę dvi valtis – didįjį orioną ir mažąją ufimką. Tilptumėm visi ir į orioną, bet koks spiningavimas keturiems iš vienos valties? Viens kitam per galvą mėtyt? Du spiningistai – optimalus vienos valties ekipažas, trys – jau visai iš bėdos, keturi – ne žvejyba, o viens kitam nervų tampymas. Vėlgi perdaug nuomonių kur plaukt ir kaip žvejot taip pat ne į naudą. Nusprendžiau su sūnum sėst į ufimką, o Vladai lai mėgaujasi oriono erdve, kietu dugnu bei minn kota teikiamais malonumais. Sau užsidėjau naujai pirktą ShalowShadRap(7cm), o Modestui uždėjau raudongalvį Down Deep Husky Jerk(12cm) – iš visų rudeninių „netikėlių“ jis atrodė tinkamiausias, taip sakant – iš blogiausiųjų geriausias. Paskutiniu momentu sūnus staiga pareiškė, jog ufimkoje spaustis nenori. Ką gi, suprantu tokius norus, sėsk pas dėdes, jei nepatiks kas nors, būsi pats kaltas, o aš vienas plauksiu. Vėjas devynioms įsipūtė nejuokais ir kaip tyčia į mūsų krantą. Nemėgstu tokio spiningavimo „aklai“, kuomet mest tenka ne ten, kur nori, o kur masalą vėjas nuskraidina, kuomet dėl didelių bangų nesimato, kaip masalas vedamas ir pan. Tad apsisprendžiau iškart plaukt į kitą krantą užuovėjų ieškoti, nors tai ir užėmė ~40min. brangaus žvejybos laiko. Taigi, aš jau kitam krante, išsiunčiu oriono ekipažui patyčios žinutę, kad jau esu kitam krante, kad čia labai gera – nėr vėjo ir bangos, ir kaip jiems turi būti nesmagu ten, kur jie yra dabar. Pradedu žvejot. Iš tiesų palei kranto meldus labai maži gyliai, manasis SSR labai šauniai dirba šiomis sąlygomis, jaučiu, sėkmė tiesiog privalo būti netrukus, juolab, kad jau yra pagavusiųjų. Laikas nuo laiko įkabinu „barščius“ – geras lydekų buvimo požymis. Nors kartais tenka pasinervuoti – valas 0.22 , o masalas tai tik vienas. Šitaip bemėtant užkabinu už žolių rimtai – užplaukus su valtim virš užkabinimo vietos kliūties nesimato, užtai matosi, kad užsikabinta už kažko pačiame dugne – nesiekia nei ranka, nei irklas. Matyt, šaknis. Patampau šiek tiek, valas tik pokšt ir ištraukiu valą be masalo. O varge! - štai ir baigėsi man varžybos, nebent voblerį kaip nors iškrapštysiu iš dugno. Bet kaip? Nerti – per daug ekstremalu, vanduo šaltas, o ir liaudis paskui juoksis, metų metus šio bajerio nepamirš. Bandau generuoti įvairius voblerio išgelbėjimo planus. Vienas atrodo realiausias – nulupu nuo magnumo abu monstrinius trišakius, surišu juos drauge, pririšu prie pinto valo galo ir mėtau ranka į numanomos kliūties vietą(laimei prieš nutraukdamas voblerį buvau užsiinkaravęs, tad nutrūkimo vieta maždaug žinoma). Metu – iš lėto traukiu dugnu ir taip gal 40min., gal daugiau. O ką daryt? Vistiek be voblerio nėr ką veikt, tai bent prie šito užsiėmimo laikas neprailgs. Tuo tarpu gaunu iš Vlado žinutę „Modestas pagavo lydeką apie 1kg“. Galvoju, erzina, revanšuojasi dėl mano žinutės. Bet dėl viso pikto skambinu sūnui – sako ištiesų turi, rimtai sako. Lyg taip niekad nepokštavęs, perskambinu Vladui, sako, tikra tiesa, pagavo. Ką gi, gal ir keista, bet iš kitos pusės, ne pirma jo lydeka, pagauti sugeba, juolab, kad valas 0.28(katras aną karpį atlaikė), spiningas taip pat ne itin subtilus - jei nenusipurtys, tai anksčiau-vėliau žuvį išsitrauks bet kas. Tik tiek, kad tas vobleris sėkliuose niekam tikęs – semia žoles beveik iškarto. Sūnus vėliau ir sakė, kad taip ir buvo – retas metimas be žolių kuokšto, bet štai tokio reto metimo metu ir stvėrė, beje, jau prie pat valties, kai jau beveik masalą iš vandens kėlė – labai įspūdingai atrodė, kuomet lydeka paviršiuje atakavo. Gaila, kad aš to nemačiau ir nupaveiksluot neturėjau galimybės – buvau toli. Ką gi, manau, man nesiseka, gerai nors, kad kitam Silinui sėkmė šypsosi. Tuo tarpu tęsiu savo „smagų“ užsiėmimą. Vieno traukimo metu užkabinau kažką rimto, štai ta kliūtis, iškart pamaniau. Taip ir atsitiko – stipriau trūktelėjus kliūtis pasidavė ir trišakiai atnešė man pamestą masalą. Šaunu, bent pabaigsiu varžybas ne taip nykiai, kaip jau buvau manęs, pasibaigs jos man. Tęsiu žvejybą. Štai kibimas, kažkas spurda, bet tas kažkas jau toks mažas, jog tikiuosi, kad pats nusipurtys. Pats nenusipurtė, teko pačiam nukabint gal 150g peiliuką. Tuo tarpu matau mūsiškius beatplaukiančius, laiko iki varžybų pabaigos jau nedaug likę, o iki priešingo kranto plaukt nemažai. Ką gi, šnektelsim, pasidalinsim įspūdžiais ir judėsim link finišo. Susikabinom valtimis, matau, kad prie jų valties ne viena, o dvi lydekos ant troselio makaluojasi. Abu Vladai sako, kad Modestas netrukus ir antrą pagavo, kiek mažesnę, bet imamą. Sakosi, perspektyvias ramias įlankėles užtiko, ten viskas ir pagauta. Vladui G. ten pat kibimo taip pat būta, tik pakeliui nusipurtė. Su dviem lydekom realiai į prizines vietas pretenduoti galima, bet kas patikės, kad dvylikmetis bachūriukas tokiai krūvai garbių dėdžių nosis nušluostė?
Vėliau, kai išaiškėjo, kad sūnus pelnė antrą vietą, lengviau atsidusau – gerai kad ne pirmą, tuomet ši istorija būtų dar labiau neįtikėtina.
P.S. gaila, kad sėkmę atnešusį voblerį nupaveiksluot nepavyko - sūnus į pabaigą žvejybos jį prarado. Kaltę, aišku, suvertė man, neva blogą segtuką daviau, užtai atitrūko tiesiog metimo metu segtukui atsisegus(kadangi suspenderis, paviršiuje ieškoti jo beprasmiška buvo). Ką gi, gera ir man pamoka - smulkmenoms taip pat reik skirti nemažai dėmesio, nes nuo tų smulkmenų priklauso kur kas svarbesi dalykai. Beje, laiks nuo laiko tą voblerį naudojau pagal paskirtį , t.y. rudenį gelmėj, kartais velkiaujant, bet jis man neatnešė nei žuvies, nei netgi kibimo. Taigi, niekada nežinai, kada vienas ar kitas rodos beveik nurašytas masalas, gali nustebinti.
Manyčiau, kad pagrindinį vaidmenį šįkart suvaidino ne masalo ilgis/forma/žaidimas(IMHO tomis sąlygomis giliai neriantis masalas buvo tiesiog netinkamas), o būtent spalva. Vyrauja nuomonė, kad RedHead spalvinimas drumsto vandens sąlygomis ypač pasiteisina, o štai kiek man teko stebėti dalyvius, nei vieno, žvejojusio RH spalvos masalais pamatyti neteko, matyt nepatikliai vis dar žiūri mūsuose žvejai į tokį egzotinį masalo dažymą, pirmenybę teikdami masalams, atrodantiems natūraliausiai.
Fotosesija čia:
http://fotosajtaz.w3.lt/galleries/rapal ... index.html
. bet galiausiai visdelto nusprende , kad varzybos vyks. padare Triuseliu karjiere(vaziuojant link Eketes tvenkinio- prie pat kelio). Nors is vakaro man pasake kad pasiruosciau ir sroveje gaudyti. buvau uztikrintas, kad varzybos vyks Danes upeje. todel ir valus susirisau storesnius0.08-0.10 ir avyzas jau sukabinau rimtesnias. kaip visada susirinkome Statoilo degalineje, prie isvaziavimo i autostrada ir tada pasake kad is vakaro keliese zvejojo ir ieskojo varzyboms vietos tai kibo tuose karjieruose. tada ir nusprende , kad vaziuosim i Triuselius. Is 8 meskeryciu Triuseliu karjierui,galima sakyti, paruostos tik 2.
su 1,175 kg zuvies. Nzn kodel bet nebuvo jokios ugneles , jokio uzsidegimo kovoti. paprasciausiai zvejojau neskubedamas, kaip paprasta diena zvejociau, o pasirodo to neuztenka. Po sio etapo bendroje klubo iskaitoje stipriai smukau zemyn.
nes nuo alaus ir snabes greitai savo 10 m boto nebenulaikysi. Pats zinai, kad botai jau atgyvene yra, o siekiant geru rezultatu stekeris nepakeiciamas irankis 
Spaudziu desine 
jis gi ten dalivovo 
buvo lygos turas klaipedos rajone ir visi sportininkai dalyvavo ten . todel ir mazesnis komandu skaicius ir maziau auksliu. pernai tikria inirtingesne kova buvo