Xrapai, reiškias pradedam įnešti savo indėlį į skurdžią ir mažai ištyrinėtą Lietuvos žvejybos istoriją ir padedam kelti "žvejybos specialisčių" lygį:!:
O tas Šilutės muziejaus direktorės atsakymas labai gerai iliustruoja tos mūsų žvejybos istorijos lygį ir būklę... Kaip suprasti frazę "
dabar del potvynio negalima susitikti su senaisiais sio krasto zvejais"

Kas tie "senieji krašto žvejai"

Nebėra tokių - po karo buvusioj Prūsijos teritorijoj jų buvo likę vienetai, kurie šiandien jau seniai žvejoja Anapilyj. O jei turima mintyse dabartinius pensininkus-žvejus, kurie žvejojo pokaryje - tai jie nė velnio nėra nei matę, nei regėję tų senovinių žvejų įrankių. Pirmosios pokario Pamario artelės buvo aprūpintos iš Rusijos atvežta įranga, o dirbo pagrindinai persikėlėliai iš įvairių vietovių.
Po karo kiek daugiau buvo likę senųjų kuršių žvejų Palangoje ir Šventojoje, nes jie nepateko į "fricų" ir "fašistų" kategoriją, niekas jų į Vokietiją neišvarė, jie tebeturėjo visus įrankius, tinklus, valtis ir kitą įrangą. Juos taip pat suvarė į sovietines arteles, bet jie dar ilgai žvejojo savo senaisiais žvejybos būdais, naujovės atėjo pas juos pamažu, palaipsniui. Kaip palaipsniui išėjo anapilin ir patys kuršiai... Palangos kapinėse mažai yra tų žvejų kapų - didžiąją daugumą pasiėmė jūra, kaip ir pridera... Mano vaikystė prabėgo Palangos senmiestyje, aplinkui gyveno daug senųjų kuršių, bet kiek pamenu - beveik vien našlės su vaikais. Jaunoji karta nesirinko jūros - mokslinosi ir išvažinėjo po visą Lietuvą. Bet kaip tik Palangoj ir Šventojoj, kur tos žvejybos istorijos buvo likę gana daug, ja niekas nesidomėjo ir nesurinko jokių faktų, nėra net muziejaus ta tema. Nieko nepadarysi - lietuviai visad buvo žagrės tauta. Net UOTAI patapo persikėlėlių iš kažkur ištrauktais OTAIS... Viskas kas išliko - tai prisiminimai galvose tų, kas tuo domėjosi.
... viskas gerai, nes būna ir blogiau ...