Prieš dvi savaites nutraukto Max Rap'o gelbėjimo operacija.
Vakar vakaras, plaukmenys, kaukė su vamzdeliu, aš ir Triušelių karjeras.....
Skubu vandenin, nes vasariška kaitra ir noras atsiimt iš Neptūno tai, kas priklauso man, verčia sunktis prakaito lašus vienąm po kito. Nenusakoma gaiva apima panirus.....echhh, visu kūnu jaučiu savo stichiją. Lėtai judu palei žolių juostą tikslo link. Pakeliui sutinku kuojyčių ir ešeriukų būriukus, o štai ir gražuolė margašonė žolėse tyko eilinės aukos. Nesusilaikau nepriplaukęs arčiau.....per uodegą brūkšt ranka, jausmas toks, kad basliukui gulinčiam ant dugno įkvėpei kosminės gyvybės.
Pasiekiu vietą, kur Neptūnas pasisavino mano vilioklį. Vis išnirdamas bandau atkurt tikslią vietą ir pradedu raustis tarp žolių it lynas ar karpis. Jokio kelmo ar didesnio kliuvinio nėra, patikrinu augalijos šaknų stiprumą (o jos stiprios) ir imu čiupinėti kiekvieno styrančio švendro šaknis, nes vizualiai vilioklio nesimato......praeina apie 10 min, visos žolės iščiupinėtos, vilioklio nėra. Matyt Neptūnui bais jau patiko, tad nusprendė pasilikt jį su visam. Tiek to, tegu turisi.
Lėtai, niekur neskubėdamas, judu vidurio link, gylis didėja akimirksniu, gal 3, o gal visi 4 metrai, neriu gilyn, kūnas pagaugais nueina. Vanduo ten jau šaltiniuotas, tad neužsibūnu. Priplaukiu kalną, žolijos kalną. Išaugęs iš gylio ir stiebiasi į saulę. O aplink jį, pasaka. Ešeriai, kuojos, keli auksiniai karosai, kurie nė kiek nesibaido atėjūno......sustingstu ir grožiuosi, gyvenimas verda, o taip! tikrai verda! Smalsumo apimtos mažesnės žuvytės ima sukt ratus apie mane, jaučiuosi kaip akvariume. Palieku šią nuostabią oazę ir judu tolyn, vedamas troškimo dar artimiau susipažint su povandeninio pasaulio gyventojais ir jų namais.
Širdis liepia judėt ten, kur margašonė ne viena buvo apgauta. Vis išnirdamas judu tikslo link, pakeliui sutinku kelis būrelius gražių kuojų, pavienių ešerių. Scenarijus kartojasi, bet šį syk, kalnas jau ne vienas, o visas masyvas! Netrukus sveikinuosi su mažesnių žuveliokų būreliais, čia pat ir "budinti" šaudyklė, o štai ir gražuolis auksinis kremta kaži ką nuo žolių. Į mane dėmesio nekreipia, nutariu netrukdyt vakarienės ir patraukiu link sekančio kalno. Negaliu patikėt savo akim, burbulas, auksinis, pelekai raudoni, gal kokių pusantro kg. ,kaip gyvas nesu matęs tokio gražuolio. Taip, tai auksinis karosas! Šis, jau baikštesnis, suka ratą aplink mane ir dingsta tarp žolių. Kylu į paviršių, prisitraukiu pilnus plaučius oro ir vėl gilyn...... Šokas! Netikėtumo jausmas persmelkia visą kūną. KARPIS! Didelis karpis. Suvokiu, kad vendeny, viskas didinas, bet šis gražuolis kokių 6-8 kg! Nerangiai pakyla nuo žolių kilimo ir dingsta palikdamas tik savo siluetą mano akyse ir dumblių debesį. Viskas. Emocijų pasikroviau pakankamai, o ir pusantra valanda praleista vandeny, ima drebinti kūną. Pakeliui sutinku dar kelias šaudykles ir porelę auksinukų.
Nė kiek nepykstu ant Neptūno, kad nusprendė pasisavint mano vilioklį, manais už tai, gavau nenusakomų įspūdžių ir emocijų.
Nepamiršiu šio paprasto, bet
ne prasto karjero dovanotų man, įspūdžių.
Pradedu suprast iš kur atsiranda dulkės, o kur dingsta pinigai - vis dar nesuprantu......
dydziai - lydekiniai.
Smagus apsakymas gavos.
