Sveiki. Įsirašiau ir aš į vėgėliautojų armiją. Iš antro karto. Nes bandžiau praeitą savaitgalį Nemune, netoli Jurbarko, bet pataikiau tuo momentu, kai vanduo kilo ne valandom, o minutėm, tai teko žvejot ne ten, kur norisi, o ten, kur prieiti galima. Rezultatate - net kibimo nemačiau.
Pakartojau bandymą šeštadienį Neryje, netoli Vilniaus. Vėl su nuotykiais. Vėlavau. Tai lėkiau kūlversčiais. Kaip tokiais atvejais ir turi būti - naktinių sliekų nėra vienoj, antroj, trečioj parduotuvėj... Galiausiai, gavau visko, ko ieškojau, bet prie upės aš jau betemstant. O ten, kur norėjau apsistoti - jau įsikūrusi kompanija, kiek tolėliau - vėl užimta. Vėgėliautojų prie upės - gausu, patogių vietelių - nedaug.
Galiausiai sustojau ten, kur esu buvęs gal prieš 3-4 metus, vieta nelabai pažįstama. Srovė pasirodė per stipri, tai paėjėjau keliasdešimt metrų prieš srovė, kur lyg ir nedidelis užutakėlis. Sumečiau meškeres jau beveik visai tamsoj.
Ryte, kai prašvito, mane beveik ištiko šokas - ten, kur aš perėjau ir sumečiau meškeres - smėlio sekluma, gylio gal pusmetris. Tiesa, už jos gilėja gan staigiai. Turbūt tai mane ir išgelbėjo, nes kartais tamsoje užmesdavau ant seklumos, o kartais toliau už jos. Todėl kibimų buvo. Prasidėjo apie 19.00, baigėsi gal prieš vidurnaktį. Viso - šeši neabejotini kibimai, ištrauktos dvi vėgėlės ir vėgėliukas. Buvo ir daugiau smulkių viršūnėlės virpinimų, pereinančių į nestiprius trūkčiojimus. Bet tada pagalvojau, kad čia masaliniai kilbukai nerimsta, dabar abejoju dėl to, gal reikėjo ilgiau palaukt ir neliest meškerės. Galbūt, patyrimo trūkumas.
Beje, visi kibimai - ant kilbuko, ir nei vieno - ant naktinio slieko. Pagavus pirmą mažylę, pasisekė ją gražiai atkabinti ir paleisti, bet kilbukas buvo stipriai sumaitotas. Tačiau jo nekeičiau, o vėl užmečiau. Už gero pusvalandžio užkibo visai padori vėgėlė.
Taigi, rezultatas - teigiamas.